Greta Neries, šiaurinėje sostinės dalyje – Verkiai – vienas vertingiausių šalies dvarų ansamblių. Nors seniausios apie dvaro istoriją mus pasiekiančios žinios yra dar iš XIV amžiaus, tačiau dabartinis ansamblis yra didžiąja dalimi klasicizmo epochos eksponatas. Būtent XVIII a. gale, vyskupo Ignoto Masalskio užsakymu buvo pastatyti šiandien išlikę svarbiausi ansamblio pastatai ir įgauta dabar vyraujanti struktūra. Kompleksas, nukentėjęs Napoleono žygio į rytus laikotarpiu, gan nemažai pakito per XIX a. vidurio rekonstrukcijas, šį valdant Liudvikui Vitingšteinui, o XX a. peripetijos atnešė daugybę neigiamų pokyčių. Tiek istorijos tėkmėje nykęs buvęs įspūdingas anų laikų parkas, taip ir ansamblio pastatai bei jų interjerai – tik dalis buvusios didybės.
Už ansamblio architektūrą daugiausiai buvo atsakingi šalies klasicizmo pionierius Martynas Knakfusas bei, vėliau, jo mokinys, Laurynas Gucevičius. Abipus reprezentacinės elpinsinės aikštės suprojektuotos dvejos oficinos atspindi ankstyvojo klasicizmo formas – šių pastatų kompozicija kadaise buvo identiška. Nors rytinė oficina yra senesnė, tačiau vakarų pastatas išliko mažai tepakitęs ir savo išorėje pasiekia mūsų laikus kaip raiškus M. Knakfuso kūrybos pavyzdys. Dveji oficinų rūmai iliustruoją ramią, monumentalią klasicistinę kompoziciją – stačiakampio plano pastatai akcentuojami keturių jonėninių kolonų portikais fasado viduryje; fasadai skaidomi jonėninio orderio piliastrais. Langų eilės apipavidalintos kukliais apvadais antrajame ir sandrikais pirmajame aukštuose, kurie išnyksta galiniame fasade; vakarinėje oficinoje kuklesnis ir pastarojo fasado vertikalus skaidymas – piliastrai čia virsta kukliomis mentėmis. Virš dviaukščių pastatų dalių – antablemento atskiriamas atikinis pusaukštis.
Rytinės oficinos išvaizdą gan smarkiai pakeitė XIX a. vidurio rekonstrukcija, kuriai vadovavo architektai B. Simonas ir A. Žirardas – ypatingai pakito pastato planas, o šiandien matomi interjerai taip pat atstovauja šį laikotarpį. Prie pastato buvo pristatytas bokštas, neišlikusi oranžerija, salė bei dvejos laiptinės; virš portiko matome tuomet atsiradusį trikampį frontoną. Tiesa, būtent čia išliko dalis jau XIX a. kurtų interjerų: medžio apdaila, spalvinis apipavidalinimas, tapybinė ir reljefinė puošyba. Tebėra ir paradinės laiptinės lubų plafono kompozicija „Amūras ir Psichė“, kurios autorius Georg Becker, o didžiosios salės prabangą mena čia likę dekoro elementai – sienų bei lubų lipdiniai ir kolonos.
Šiaurinėje reprezentacinio kiemo dalyje išliko vieno didžiausių Vilniaus apylinkių pastatų – buvusių pagrindinių rūmų rūsiai, rodantys mums buvusią jų vietą. Pastato statybas, jau šioms prasidėjus, perėmė Laurynas Gucevičius – tai būta vieno brandžiausių pastarojo kūrinių, dominavusių ansamblyje, tačiau kuriam išstovėti, deja, buvo lemtai labai trumpai. Nukentėję XIX a. pradžioje Prancūzijos ir Rusijos karo metu rūmai sunyko, o galutinai buvo nugriauti amžiaus viduryje.
Laurynui Gucevičiui priskiriama ir kai kurių kitų ansamblio pastatų autorystė. Kompaktiško paviljono pastato fasadų išraiškoje dominuoja dvejomis kolonomis akcentuojamas įėjimo įgilinimas bei stambiais modiljonais paryškintas karnizas. Virš pastato kyląs kupolas dengia vidurinę patalpą antrajame aukšte – šio skliaute išliko tapyti kesonai, dekoruoti įvairiomis rozetėmis. Šešių kolonų portikas ir modiljonų laikomas karnizas dominuoja ir seniausiame, jungiamajame užvažiuojamųjų namų korpuse – kaip ir Vilniaus katedroje, vidurinis portiko tarpsnis paliktas platesnis. Atokiau stovinčiame administraciniame pastate horizontaliais elementais itin išryškinamas stambokas jo tūris; tačiau išraiškingiausi čia – šoniniai fasadai, kurių dalyje matomos toskaninio orderio portikų imitacijos.
Verkių dvaro sodyba - Žaliųjų Ežerų g. 49, Vilnius 08406, Lietuva
