Aprašymas

Šv. Mikalojaus bažnyčios kompleksas

Nedidelė, kuklia architektūra pasižyminti Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje yra ne tik seniausias katalikų kulto pastatas Lietuvoje, tačiau ir vienas seniausių išlikusių mūsų krašto statinių. Bažnyčia pirmą karta paminėta panašiu metu kaip ir pats Vilniaus miestas, dar iki Lietuvoje įsigalint krikščionybei. Istorikai daro prielaidą, kad šventovė buvo pastatyta besikūrusiems vokiečių pirkliams pirmojoje XIV amžiaus pusėje. Nors bažnyčia ne kartą perstatinėta, tačiau gotikinė jos išraiškos visuma išlaikyta. Anot architektūros istorikės Mortos Baužienės, bažnyčia dar vyraujant gotikos laikotarpiui buvo perstatyta mažiausiai tris kartus.

Netaisyklingo keturkampio formos halinę bažnyčią užbaigė už pagrindinę navą platesnė presbiterija su taip pat ne visiškai simetriška trisiene apside. Navos skaidomos keturiomis aštuonkampėmis kolonomis, užsibaigiančiomis tinkliniais skliautais su skirtingais nerviūrų raštais. Bažnyčios skliautuose išliko Lietuvoje itin reti gotikinės tapybos pavyzdžiai, vaizduojantys dangaus skliautą. Restauracijos metu bažnyčios sienoje eksponavimui buvo atidengtas gotikinio mūro fragmentas.

Simetriškas pagrindinis fasadas dviejų tarpsnių. Apatinį sudaro sienos plokštuma, kurią paįvairina keturios tinkuotos nišos ir langas virš arkinio portalo su profiliuotų plytų apvadu. Virš įgilinto frizo – trikampis frontonas, kuriame dvejais lygiais išdėstytos trys trijų arkų grupės. Apatinėse šoninėse dalyse arkos aukštėja link frontono vidurio, kuriame virš plokštumos išdėstyta dviejų mažesnių ir vidurinės, aukščiausios, arkų kompozicija. Iki XX a. devintojo dešimtmečio galo frontonas buvo tinkuotas, tuomet pagal istorinę medžiagą jam buvo sugrąžinta laiptuota forma.

Šoniniai fasadai lakoniški, juose pakankamai dideliu atstumu vienas nuo kito išdėstyta po du langus. Šiauriniame įrengtas nedidelis šoninis įėjimas. Iki devintojo dešimtmečio rekonstrukcijos gotikai būdingi kontraforsai buvo išlikę tik pagrindinio fasado kampuose bei prie presbiterijos. Pagal išlikusiųjų pavyzdį buvo atstatyti keturi šoniniai kontraforsai su pusapvalėmis arkomis. Presbiterijos šonuose įrengta po ne visiškai vienoje ašyje išdėstytus langus, o trijose apsidės kraštinėse įrengtos trys tinkuotos nišos.

XVIII a. bažnyčioje buvo įrengti vėlyvajam barokui priskirtini altoriai, vargonų choras. Panašiu laiku buvo pristatytas bokštas, o zakristijos priestatas bei šventovę juosianti tvora – jau XIX a. dariniai. Kaip įdomų faktą verta paminėti, kad lenkų valdymo laikotarpiu tarpukaryje tai buvo vienintelė miesto bažnyčia, kurioje pamaldos vyko lietuvių kalba. 1930 m. Lietuvoje minint vadinamuosius Vytauto Didžiojo metus bažnyčioje buvo atidengtas kunigaikščio biustas.

Informacija

360° Virtualus turas