Aprašymas

Merkinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Šiandien galbūt sunku įžvelgti, jog Merkinė kadaise buvo vienu svarbiausių LDK miestelių – tai atsispindi ir tame, jog Merkinėje XVII-XVIII a. vienu metu būta net keturių bažnyčių. Šiandien išliko tik seniausioji jų, parapinė. Primoji šventovė čia buvo pastatyta, kaip manoma, dar Vytauto laikais, antrojoje keturiolikto amžiaus pusėje. Dėl tikslios jos atsiradimo datos nėra sutariama – anot kai kurių istorikų spėjimu, tai  gali būti vieni seniausių šalies maldos namų. Šaltiniuose 1442 m. pirmą kartą paminėtas gotikinis pastatas buvo daugelį kartų rekonstruojamas. Nemaži pokyčiai įvyko XVII a. viduryje, kuomet rekonstrukcijos metu buvo keičiamos sienos bei atsirado barokinių formų frontonas. Kita nemaža pertvarka įvyko po 1884 – tuomet pastato išorė dar kartą pakeitė išvaizdą, atsirado prieangis.

Bažnyčios archaiškumą mums suponuoja visų pirma jos tūris ir šoniniai fasadai, kuriuos atpažįstame daugelyje gotiškojo laikotarpio šventovių šalyje. Čia matome smailiaarkių langų ir tritarpsnių kontraforsų ritmą – tiesa, raudonplyčiai fasadai bėgant laikui buvo „aprengti“ tinko sluoksniais. Halinės bažnyčios erdvę pratęsia presbtierija, kuri yra tokio pat aukščio kaip vidurinė nava. Gale ši užsibaigia trisiene apside, o nedidelė vienaaukštė zakristija glaudžiasi prie šiaurinės presbiterijos sienos. Gotikinės kompozicijos esmė išliko ir priekiniame fasade, tačiau ją uždengia XIX a. pristatytas istoristinis prienavis. Frontonas – atsiradęs apie 1650 m. – trijų tarpsnių barokinė kompozicija, su akentuotais nedideliais piliastrais bei šoninėmis voliutomis.

Viduje matome tris navas – kaip ir buvo būdinga gotikos laikotarpio sakraliniams pastatams, jas skiria aštuokraščiai pilioriai, o erdvę dengia kryžminiai skliautai. Priekyje bažnyčios presbiterinę dalį nuo kiekvienos navos skiria trys smailiaarkės triumfo arkos: anot šio laikotarpio architektūros tyrėjų, mūsų šalies kontekste unikalus tiek šis sprendimas, tiek ir pats didžiulis presbiterijos plotis. Šventovės erdvėje matome išdėstytus penkis medinius barokinių formų altorius, kurie datuojami nuo XVII iki XIX a. Pažvelgę į XIX a. vargonus, matome, kad jų apipavidalinimas – stilizuotų neogotikinių formų. Kuklūs, 1843 m. atsiradę vartai su varpinės bokšteliu – saikingas ansamblio papildymas, kurio lakoniškos architektūrinės formos nenustelbia susiklosčiusių, vyraujančių bažnyčios gotikinių bei barokinių bruožų.

Informacija