Description

Kauno Vytauto Didžiojo muziejaus statinių kompleksas

Minint vadinamuosius Vytauto Didžiojo metus, 1930 m. lapkritį, buvo padėtas kertinis akmuo vienam svarbiausių nepriklausomos Lietuvos istorijoje visuomeninių kompleksų: Vytauto Didžiojo karo ir kultūros muziejų pastatas. Taigi, statinyje buvo apjungtos dviejų pobūdžių ekspozicijos: vienoje statinio pusėje įkurdinta šalies tautinį naratyvą atspindėjusi karinė, o iš kitos – meninė, sudaryta iš M. K. Čiurlionio paveikslų kolekcijos, liaudies meno pavyzdžių bei kitų dailės eksponatų. Iš pradžių ketinta statyti atskirus pastatus, daug diskutuota apie skirtingas vietas; vėliau muziejus nuspręsta suglausti į vieną pastatą – įdomu, kad iš pradžių užmojuose būta net planų statyti šešių muziejų kompleksą. Muziejams norėta suteikti kur kas išraiškingesnę vietą – daugiausiai buvo kalbama apie statybas ant miesto kalvų. Vis tik banaloka aplinkybė – didelių, laisvų sklypų trūkumas – lėmė tai, kad naujasis statinys atsirado senojo, nuo 1921 m. stovėjusio Karo muziejaus sklype. Jo dydis buvo svarbus dar ir dėl to, kad prie pastato vykdyti svarbiausi valstybiniai minėjimai. Čia jau buvo spėjęs susiformuoti ir svarbiausias šalies memorialinis kompleksas – muziejaus sodelis. Pastato statybos didele dalimi rėmėsi gyventojų aukomis – pastatas galutinai buvo užbaigtas tik 1936 m.

Po pakartotinio konkurso, naujojo pastato statybai buvo pasirinktas trijų, skirtingas kartas atstovavusių architektų komandos darbas. Nors naujųjų rūmų kompozicija buvo pakankamai klasikinė, tačiau monumentalių fasadų lakoniškose formose užkoduoti vieni pirmųjų modernistinės architektūros bandymų, o kai kuriose detalėse galima įžvelgti ir art deco įtaką. „Kariškoji“ pastato pusė – kur kas griežtesnių formų, fasadas sudarytas iš trijų rizalitų. Tiek šoniniuose rizalituose, tiek dalyse, jungiančiose juos su pagrindiniu, apatinę pastato dalį formuoja dvi langų eilių horizontalės, viršuje užbaigiamos funkcijos padiktuotomis plokštumomis. Centrinėje dalyje esantis įėjimas iškeltas, į jį veda monumentalūs rusvo granito laiptai, per ceremonijas turėję atlikti tribūnos funkcijas. Pagrindinis akcentas – virš pastarosios dalies esančios penkios langų vertikalės, skaidomos šešių sudvejintų piliastrų. Viršuje, pagal pirminį sumanymą, turėjo būti įrengta skulptūra.

Kultūros muziejaus fasadas, atgręžtas į V. Putvinskio gatvę, gerokai skiriasi: vidurinis rizalitas pusapvalis, skaidomas langų ir virš pastato tūrio „iššokančių“ piliastrų, uždengtų žalvario karūnėlėmis ritmo. Rizalitus jungiančios dalys čia kur kas atviresnės – vietoje plokštumų įrengti vertikalūs langai; kur kas mažiau akcentuotas pagrindinis įėjimas, vedąs per išsikišusį portalą. Link kiek aukščiau įrengtų šoninių įėjimų veda rusvi granitiniai laiptai. Kaip ir būdinga tuometei Kauno visuomeninei architektūrai, visas muziejų kompleksas yra padengtas šviesiu granitiniu tinku.

Abiejuose muziejuose išlikę daug autentiškos vidaus įrangos, atspindinčios pastato reprezentatyvią funkciją, kaip antai dalis šviestuvų, saugojimo bei ekspozicinių spintų. Įėjus į dabartinio M. K. Čiurlionio muziejaus pastato dalį, lankytoją pasitinka mažai tepasikeitusi rūbinė; bet kur kas rečiau užeinama į vieną įdomiausių patalpų – pagrindiniame rizalite įrengtą pusapvalę auditoriją, kuriai analogijas Laikinojoje sostinėje galima rasti tik Veterinarijos bei Medicinos universitetų pastatuose. Pagrindinėje Karo muziejaus erdvėje įrengta monumentali, taip vadinama, Vytauto koplyčia su Vinco Grybo kurta skulptūra. 1938 m. muziejaus rūsyje įrengta tamsaus marmuro žuvusiųjų kripta. Iš pastato funkcinių sprendimų paminėtini ir dvišlaičiai bei piramidiniai stoglangiai bei puikiai išsilaikęs parketas.

Muziejaus pastatą ir svarbiausią šalies memorialinę erdvę – jo kiemelį, įrėmina laužtos formos pusapvalių arkų galerija, turėjusi dar labiau padidinti reprezentacinį įspūdį. Ji pagrindinį pastatą jungia su kariliono bokštu. Kalbant apie bokštą, verta prisiminti, kad tai – viena nedaugelio tuometinės miesto Naujamiesčio panoramos vertikalių, konkuravusi su tuomet priespaudos simboliu laikyto Soboro dominavimu. Dekoratyvinio kontraforso viršuje buvo įrengta neseniai atkurta kario skulptūra. Prisiminus, kad vienas iš ansamblio autorių yra Karolis Reisonas, atkreipkime dėmesį į tai, kad jis atsakingas ir už kitas dvi svarbiausias modernistines vertikales miesto centrinėje dalyje: Prisikėlimo bažnyčios bei Evangelikų reformatų bažnyčių bokštus. Pagal architekto projektą vėliau buvo pakeistas ir Laisvės paminklo postamentas, priderinant jį prie bendros ansamblio išvaizdos.

Detail

360° Virtual Tour