Description

Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilika

Dar trečiojo dešimtmečio pradžioje, praėjus keletui metų nuo vasario 16-osios nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo, kilo mintis statyti šventovę, kuri simbolizuotų tautos prisikėlimą. Tiesa, tik 1926 m. ši idėja pradėjo įgauti pavidalą: būtent tada įkurtas pastato statybos komitetas, o miesto savivaldybė padovanojo sklypą Žaliakalnyje. Nebuvo išvengta kontraversijų: statinys buvo kritikuojamas dėl valstybingumo ir religijos sugretinimo, buvo siūloma kaip paminklą statyti labiau pasaulietiškesnį pastatą ar net statyti šventovę tuomet priespaudos simboliu laikyto Kauno Įgulos Soboro vietoje. Vis tik, kadangi būsimąją Prisikėlimo bažnyčią buvo planuojama statyti didžiąja dalimi iš aukų, kritika neturėjo didelio faktinio svorio. 1928 m. paskelbtas konkursas nebuvo sėkmingas: net ir prizines vietas užėmę projektai buvo pripažinti ne visai atitinką sąlygas ir užmojus. Trečiosios vietos laureatui Karoliui Reisonui buvo patikėta parengti naują projektą. Naujai pasiūlytas impozantiškas spiralės formos pastatas pasirodė tiek per brangus, tiek ir sunkiai įgyvendinamas, tad architektas, tuomet jau spėjęs tapti ir miesto vyriausiuoju inžinieriumi, 1933 m. sudarė trečią projektą, paremtą jau modernistine architektūrine išraiška: tais pačiais metais buvo pradėti mūryti šventovės pamatai.

Nors pati pastato kompozicija paremta pakankamai klasikiniais principais, tačiau verta prisiminti kad tuo metu katalikų šventovių architektūra Lietuvoje buvo vis dar pakankamai konservatyvi. Pats faktas, kad bažnyčia buvo suprojektuota gausiai panaudojant modernizmo idealus, žymėjo savotišką lūžio tašką. Siauros langų vertikalės, plokščias stogas, gelžbetoninės konstrukcijos ir minimalus dekoras atspindėjo ne tik tuometinės moderniosios architektūros kanonus, tačiau ir ketvirtajame dešimtmetyje įvykusį didįjį lūžį, kai jie tapo gausiai naudojami ir interpretuojami šalies statybose. Dalį modernių konstrukcinių sprendinių padiktavo ir neišvengiamumas: darant pamatus panaudota apie tūkstantį gelžbetoninių polių, nes buvo susimota, kad žemė toje vietoje itin smėlinga ir drėgna. Gelžbetonis gausiai naudotas ir kitose pastato dalyse: sienų karkase (užpildytame raudonomis plytomis) ir lubų konstrukcijoje.

Šventovėje turėjo gausiai persipinti religinis ir tautinis naratyvai: daugelis simbolinių elementų turėjo atspindėti abu. Pavyzdžiui, didžiulė erdvė už pagrindinio altoriaus turėjo būti užpildyta 100 kv. m. ploto paveikslu, kurio viršutinėje dalyje turėjo būti pavaizduotas Kristaus prisikėlimas, o apatinėje – tautos atgimimas. Tuomet pagrindinis šalies oficiozas „Lietuvos Aidas“ apie būsimąjį tapinį rašė: „Už sukrypusių lietuviškų kryžių ir koplytėlių iš atbundančių kaimų kils didingas Vytis. Kiek žemiau bus atvaizduota, kaip iš senovės lietuvių didvyrių dvasios gimsta karžygiška savanorių kariuomenė. Triumfuojanti Kristaus Prisikėlimo figūra apšviesta skaidriais spinduliais ir tais pat spinduliais apšviesta iš amžių miego besikelianti lietuvių tauta sudarys tikrai įspūdingą meno kūrinį“.

Įdomu, kad vieną svarbiausių modernistinių akcentų – plokščią pastato stogą – netiesiogiai padiktavo taip pat tautiniai aspektai. Pagal pirminę architekto idėją mažajame bokšte įkurta koplyčia, dedikuota Žuvusiųjų už nepriklausomybę koplyčia, turėjusi tapti savotiška svarbiausio memorialinio šalies komplekso – Karo muziejaus sodelio – tąsa. Po kiekvieną vakarą ten vykdavusios žuvusiųjų ceremonijos pagerbimo, koplyčioje turėjo būti kalbama malda už tėvynę ir žuvusiuosius už jos nepriklausomybę; čia taip pat turėjo degti ir amžinoji ugnis. Paklausęs patarimų, architektas vietoje paprasto dvišlaičio stogo nubraižė plokščią, kad į ceremoniją galėtų susirinkti ne keliasdešimt, bet keletas tūkstančių žmonių. Įdomu, kad jau tuomet buvo pabrėžiamas ir panoraminis terasos potencialas. Ant stogo taip pat turėjo būti įrengta 14 aukurų, kurie turėjo vaizduoti ne tik Kristaus kančios kelią, bet ir būti suderinti su „tam tikrais tautos kančios momentais“. Didžiojo bokšto viršuje turėjo atsirasti šalies globėjo – Šv. Kazimiero – koplyčia, į kurią turėjo kelti vienas iš trijų numatytų liftų. Bažnyčios rūsys taip pat turėjo tarnauti tautinio pasakojimo vardan – čia buvo numatyta kripta, kurioje turėjo būti laidojami bei perkeliami svarbiausių šalies veikėjų palaikai.

1934 metais jau buvo išlieti bažnyčios pamatai: pašventinimo ceremonijoje į pamatus buvo įbetonuotas iš Alyvų kalno atvežtas akmens kubas, o iškilmėse dalyvavo ir valstybės prezidentas Antanas Smetona. 1938 m. buvo užbaigtos sienos, o iki antrojo pasaulinio karo suspėta pastatą įgyvendinti visu ūgiu. Nors pirmosios sovietinės okupacijos metais buvo diskutuojama, į ką paversti neįrengtą pastatą, tačiau sprendimo priimti nespėta. Vokiečių periodu buvo ketinama pratęsti statybas, tačiau karo nepritekliai to padaryti neleido, o pastatas laikinai atliko netiesioginę strateginę funkciją – čia buvo laikomas popierius. 1952 m. pagal Stalino direktyvą čia įkurta Kauno radijo gamykla, pagrindinė pastato erdvė pertvaromis sudalinta į penkis aukštus, o langai sumažinti. Nepaisant fakto, kad pastato taip ir nebuvo spėta nutinkuoti, pastatas vis tiek buvo vienas pagrindinių miesto panoramos dominantų, matomų iš daugelio miesto dalių – tą buvo bandoma atsverti bokštą panaudojant propagandiniams lozungams. Įsibėgėjant nepriklausomybės priešaušriui, 1989 m. Henrikas Žukauskas ir VISI gelžbetonio katedros specialistai parengė bažnyčios atstatymo projektą, kurio galutinį variantą rengė A. Sprindys. H. Žukauskas prisimena, kad sovietmečiu lietuvių architekto daryti pertvarkymai buvo padaryti respektabiliai: invazinės perdangos buvo įrengtos taip, kad būtų išardomos kuo lengviau, konstrukciškai kone nepriklausomai nuo senųjų statinio dalių. Šventovė atidaryta tik 2006 m., su kai kuriais nuokrypiais nuo pirminių idėjų: pavyzdžiui, buvo atsisakyta tautinių sąsajų terasoje ir stogo koplyčioje, neįgyvendinta didžiojo bokšto koplyčia, trys altoriai buvo pakeisti vienu, o vietoje kriptų buvo įrengtas kolumbariumas ir koplytėlė.

Tris pastato interjero navas skaido dvi eilės šešių grakščių kolonų, virš įėjimo įrengta sudėtingo plano vargonų galerija; ją papildo aukščiau įrengtos galerijos pastato šonuose. Pastato įėjimai iš lauko pusės akcentuoti horizontaliomis braukomis, ypatingai išreikštomis pagrindiniame portale. Pagrindinio fasado šoninėse dalyse įkomponuoti aštuonkampiai, o bokšte – sudėtingos formos daugiakampiai langeliai. Smulkus jų skaidymas suteikia pastatui veržlumo ir daro jį vizualiai gerokai aukštesnį. Prie pastarojo efekto prisideda ir kiti aspektai, kaip, antai į viršų smailėjantis langų ritmas tiek didžiajame, tiek mažajame bokštuose. Grakštumą ir monumentalumą, be kita ko, taip pat stiprina ir smulkus piliastrų ir langų ritmas apatiniame šoninių fasadų tarpsnyje bei didžiosios navos tūrio langų angų užsmailinimas viršutinėje dalyje. Bažnyčios bokštas su kryžiumi siekia 70 metrų aukštį, o apžvalgos aprėptis pakankamai įspūdinga: giedrą dieną nuo jo galima išvysti Elektrėnų elektrinės vertikales.

Detail

360° Virtual Tour