Aprašymas

Kauno jėzuitų vienuolyno kompleksas

Barokinę architektūrą dažniausiai siejame su Vilniumi ir iš čia plitusia savita stiliaus atšaka. Kaunas, savo ruoštu, gali pasigirti miesto klestėjimo laikotarpį menančios gotikinės architektūros gausa. Ir vis tik, Kauno senamiesčio panoramoje mūsų akis užkliūva už trijų barokinių bokštų. Du iš jų kyla virš vienintelio barokinę dvasią išsaugojusio pastatų ansamblio istorinėje miesto dalyje: Jėzuitų vienuolyno komplekso. Tai ne atsitiktinumas: barokas glaudžiai susijęs su kontrreformacija ir kone svarbiausiais jos dalyviais – Jėzuitų ordino vienuoliais. Stiliaus puošnumas tarnavo ir kaip atsvara reformatų šventovėse plitusiam asketizmui.

Po XVII amžiaus antrojoje pusėje įvykusio gaisro, Jėzuitai išpirko aplink savąjį buvusius sklypus naujos bažnyčios ir vienuolyno statybai. Kompleksas buvo statomas ilgai, darbus vis sustabdydavo įvairios aplinkybės. Pirminė bažnyčia buvo žemesnė ir savo masteliu labiau derėjo prie dviaukščių vienuolyno bei kolegijos pastatų: bokštai tebuvo trijų tarpsnių, o, kaip manoma, virš frontono kilo tik jų smailės. Bažnyčia buvo pašventinta tik 1722 m., tačiau po kelių dešimčių metų ansamblį nusiaubė gaisras. Po jo, amžiaus viduryje, bažnyčios išorė įgavo dabartinį vaizdą: bokštai buvo paaukštinti, įrengtas interjeras. Po senojo Jėzuitų ordino panaikinimo, komplekso istorija buvo pakankamai įvairialypė: bažnyčia perduota pranciškonams, o jau caro laikotarpiu buvo paversta į cerkvę. Buvusioje kolegijoje atsirado pasaulietinė mokykla. Jėzuitai čia grįžo tik 1923 m., tačiau neilgai trukus atėjo sovietmetis: mokykla vėl tapo pasaulietine, o bažnyčioje įkurta sporto salė. Jėzuitai čia vėl grįžo 1991 m.

Vėlyvajam barokui priskirtiną trijų tarpsnių fasadą horizontaliai skaido profiliuoti karnizai, o vertikaliai – bokštų kampus bei vidinius šonus „įrėminantys“ dvibriauniai piliastrai. Piliastrai svarbūs ir vidurinės fasado dalies kompozicijoje: iš mažesnių sudarytas pagrindinio įėjimo portalas, su laikmečiui būdingu sandriku „iškirpta“ vidurine dalimi. Kur kas smulkesni, grakštūs piliastrai matomi antrajame tarpsnyje. Trečiojo tarpsnio piliastrai atkartoja tuos, kuriuos matome šoninėse bažnyčios dalyse: jie tarsi laiko gan paprastą trikampį frontoną. Tarp jų įrengta ir pusapskritė, aukšta niša, kurioje – balkonas. Fasado langų bei nišų dydis varijuoja: tai vienas iš baroko bruožų. Kone barokiškai „veržliausia“ bažnyčios dalis yra vėliau pristatytieji ketvirtasis ir penktasis bokštų tarpsniai: pasukti kampiniai piliastrai, karnizų išlenkimai, viršutinio tarpsnio voliutos bei stogelių forma suteikė bažnyčios išraiškai dinamiškumo. 2016 m. restauruojant šventovę buvo atidengtos išlikusios trys baroko laikotarpio freskos. Kaip ir buvo puošniajam baroko laikmečiui, tapybinis dekoras sudarė svarbią fasado architektūrinės raiškos dalį. Įspūdį galime susidaryti iš atkurto antrojo vidurinės dalies tarpsnio piliastrų vaizdo.

Apie stačiakampės, bazilikinės trinavės šventovės vidaus originalų dekorą šiandien galime spręsti tik iš negausių išlikusių tapybinių elementų – įspūdingiausias jų matomas prie rytinės zakristijos durų. Pusapskritėmis arkomis apjungti pilioriai, skaidantys erdvę į navas, viršuje užbaigiami vidurinę arką supančio stambaus, profiliuoto karnizo. Ji erdvei suteikia monumentalumo ir tarsi veda link presbiterinės dalies. Būtent čia mes matome įspūdingiausią bažnyčios akcentą: kone visą jos aukštį užimantį barokinį centrinį Nukryžiuotojo Jėzaus altorių, kurį 1754 m. pagamino dirbtinio marmuro specialistas Jonas Kerneris.

Bažnyčią iš abiejų pusių supa savo architektūrine raiška vienas į kitą labai panašūs buvę vienuolyno ir kolegijos pastatai, buvę būdinga Jėzuitų ansamblių dalimi. Nors pastatai buvo perstatinėjami, tačiau išliko vertikalus fasadų skaidymas piliastrais, karnizo juosta bei pirmojo aukšto langų apvadai. Užsukus į kairiąją bažnyčios pusę supantį buvusį vienuolyno pastatą, matome, kad jo išplanavimas bei skliautuotos patalpos vis dar alsuoja autentiška anų laikų vienuolyno dvasia. Ankstyvuoju tarpukariu ant abiejų bažnyčią „įrėminančių“ pastatų buvo užstatyti du aukštai: sprendimas savo masteliu iškreipęs ne tik ansamblio, bet ir visos rotušės aikštės užstatymo vientisumą buvo gausiai kritikuojamas to meto architektų.

Informacija