Vietoje, kur prasidėjo Kaunas – Nemuno ir Neries santakoje – stūkso vienas vertingiausių Kauno architektūrinių brangakmenių. Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis – vienas iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių tiek mažai pakitusių gotikos periodo kompleksų. Kunigaikščiui Kazimierui Jogailaičiui pakvietus bernardinų vienuolius į Kauną, jau po kelerių metų, 1471 m., buvo pradėtos naujos didžiulės bažnyčios ir vienuolyno statybos. Manoma, kad statybos buvo užbaigtos pirmajame šešioliktojo amžiaus dešimtmetyje. Kaip ir daugelis išlikusių seniausių miesto pastatų, tiek šventovė, tiek ir vienuolynas patyrė daugybė negandų. Tačiau šiandien vis dar galime sakyti, kad pastatų išorė išliko puikiu gotikos pavyzdžiu. Neišsilaikė XVII a. gaisro metu sunykę originalūs bažnyčios stogas bei interjeras, o 1925 m. gotikai būdingas aukštas dviejų tarpsnių vienuolyno stogas buvo paaukotas vardan trečiojo aukšto, iš konteksto iškrentančio ne tik savo neobarokinėmis formomis, bet ir užtemdančio vidinį kiemelį.
Kadangi bažnyčia buvo statyta orientuojant jos planą pagal katalikų šventovių statybos kanonus, priekinis jos fasadas buvo atsigręžęs tik į keliaujančius Nemunu, tačiau į miesto branduolį ji „žiūrėjo“ galu. Galbūt tam kompensuoti mes matome kiek neįprastą sprendimą. Jeigu pagrindiniame haliniame bažnyčios tūryje atsispindi palyginti statiška, būdinga tuomečių gotikinių šventovių kompozicija – šoniniai fasadai skaidomi smailiaarkių langų bei kontraforsų ritmo – tai veržlioje presbiterijos architektūroje kontraforsų vidurinė dalis atitraukta, įgauna sudėtingą daugiakampę formą, o langai ne tik įgilinti į pastarųjų remiamas papildomas arkines nišas, tačiau viršuje yra apjungiami ir jų arkų išlenkimą atkartojančios tinkuotos juostos. Toks kontrastas tarp bažnyčios tūrių ne tik suteikia jai papildomo unikalumo, tačiau ir demonstruoja mums plytinės gotikos įvairovę. Priekinio pagrindinio tūrio sprendinys artimas šoniniams, tiesa, viduryje langas pakeičiamas tinkuotos nišos, po kuria vis dar galima išvysti seniai užmūryto buvusio pagrindinio įėjimo portalą. Pagal senąją ikonografiją manoma, kad abu trikampiai bažnyčios frontonai anksčiau buvę laiptuoti. Viduje iš pirmojo bažnyčios laikotarpio liko nedaug – daugiausiai įvairios sienų nišos. Po vėlesniais sluoksniais randama vis daugiau seniausios sienų tapybos – pavyzdžiui, senojoje zakristijoje buvo atrastos XVI a. pabaigos Jėzaus ir Marijos monogramos.
Vienuolynas, kaip būdinga gotikos laikotarpiui, išlaiko „U“ raidės planą ir yra prišlietas prie bažnyčios, sudarant vidinį kiemelį. Restauruotuose vienuolyno fasaduose išryškinti būdingi gotikiniai elementai: smailiaarkiai langeliai, tinkuotos kelių formų nišos, profiliuotų plytų portalai, horizontaliai fasadus skaidančios tinkuotos bei dantytų plytų juostos. Kaip ir daugelyje laikmečio pastatų, tiek vienuolyno, tiek ir bažnyčios mūras paįvairintas degtų plytų raštais. Nors būta diskusijų dėl nebūdingo, tarpukariu atsiradusio trečiojo neobarokinio aukšto nuardymo, galiausiai buvo apsispręsta jį palikti.
Kauno bernardinų vienuolyno ir Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios statinių kompleksas - Papilio g. 7, Kaunas 44275, Lietuva
