Description

Arkikatedros Bazilikos, Žemutinės ir Aukštutinės pilių pastatų, jų liekanų ir kitų statinių komplekso Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo Arkikatedra Bazilika

Svarbiausia šalies katalikų šventovė savo mūruose slepia daugybės skirtingų laikmečių žymes. Rūsiuose, kaip manoma, galima įžvelgti dar vadinamosios Mindaugo katedros liekanų – vienus seniausių šalies mūrų. Po arkikatedros tinku bei grindimis – gotika, renesansas ir barokas. Ir vis tik, daug kartų nukentėjusi ir perstatinėta, galutinę savo formą ji įgavo XVIII a., kai prastos būklės pastato rekonstrukcija užsiėmė vienas žymiausių šalies brandžiojo klasicizmo atstovų Laurynas Gucevičius. 1778 m. pradėta rekonstrukcija su pakeitimais buvo užbaigta jau XIX a. pradžioje, kai nebebuvo ne tik Lietuvos kunigaikštystės, bet ir paties projekto autoriaus.

Kone labiausiai išskirtiniu šio rekonstrukcijos sprendiniu laikytinas masyvus, šešių kolonų dorėninio orderio portikas, suteikęs pastatui griežtas, išgrynintas klasicizmo formas. Įspūdį dar labiau sustiprina dekoratyvus antablementas ir ikoniška Tomasso Righi sukruta frontono timpano kompozicija, vaizduojanti Nojaus istorijos sceną. Šoninėse priekinio fasado dalyje vaizduojamas Abraomas ir Mozė, tuo tarpu portiko viduje esančiose nišose įkomponuoti keturi evangelistai. Virš jų – tam pačiam T. Righi priskiriamos reljefinės komponuotės. Aukščiau monumentalaus, tačiau klasicistiškai paprasto pagrindinio portalo – didžiausia iš jų, vaizduojanti šv. Petro pamokslą. Frontoną viršuje užbaigiančios Šv. Stanislovo, Šv. Kazimiero ir Šv. Elenos skulptūros – XX a. pabaigoje atkurtos Karolio Jelskio darbų kopijos.

Pastatas išlaikė dar iš gotiškosios Vytauto katedros paveldėtą pagrindinės savo erdvės struktūrą – navų planas nepakito, tačiau iš šonų buvo pristatytos koplyčių eilės. Architektas pagarbiai žiūrėjo ir į Šv. Kazimiero bei buvusią Valavičių koplyčias – šios išliko pakitusios nedaug ir buvo įjungtos į naująjį tūrį. Pastato gale, simetriškai pirmajai, buvo pristatyta jos formas atkartojanti zakristija, uždengta priderintų formų kupolu. Pastato priekinėje dalyje atsirado dvi, kiek mažiau už galines iš pastato ištrauktos šoninės iškyšos, kurių dalį abipus prienavio užima ovalo plano koplyčios – už šiaurinės jų į iškyšos erdvę architektas įkomponavo ir Valavičių – buvusią karališkąją – koplyčią.

Senąją Šv. Kazimiero koplyčią ir Zakristiją su priekinėmis iškyšomis jungia kolonados, už kurių L. Gucevičius įrengė šoninius įėjimus, o abipus jų, po aukščiau išdėstytomis langų eilėmis, abejose šoniniuose fasaduose galime pamatyti šešių skulptūrų grupes – iš aikštės pusės vaizduojami Lietuvos kunigaikščiai, o šiauriniame fasade – šventieji. Nors šventovė išliko halinė, L. Gucevičiaus pristatytos šoninės šventovės dalys, žvelgiant iš išorės suponuoja bazilikinį šventovės planą; įdomu, kad šoninės dalys dengtos beveik plokščiu stogu.

Monumentaliame, šviesiame šventovės interjere matome L. Gucevičiaus įdirbį, išgryninant klasikines architektūros formas. Plačios centrinės navos gale matome klasicistinių formų portiko imitaciją, savotišką retabulą, atliepiantį pagrindinį šventovės fasadą ir akcentuojantį didįjį altorių. Iš kryžminiais skliautais dengtų šoninių navų į koplyčias patenkama per suformuotus portalus, savo išvaizda artimus pagrindinio įėjimo sprendiniui. Įdomu tarpusavyje palyginti viduje vieną pirmųjų šalies barokinių statinių – Šv. Kazimiero koplyčią ir jai savo tūriu identišką jau L. Stuokos mintimi vadovaujantis pastatytą šventovės zakristiją.

Detail

360° Virtual Tour