Vienas pagrindinių tarpukario Lietuvos respublikos prioritetų buvo švietimas ir jo plėtra visoje šalyje. Buvo vykdoma intensyvi naujų mokyklų statyba, o šie pastatai daugeliu atvejų tapdavo moderniausiais miestų, miestelių ir bažnytkaimų akcentais. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje Telšiai buvo tapę vienų pažangiausių nepriklausomos Lietuvos miestų, o čia vyriausiuoju apskrities inžinieriumi dirbo vienas Lietuvos miestų planavimo pirmtakų Steponas Stulginskis. Jis užtikrino, kad miestelio raida būtų nuosekli ir apgalvota. Nenuostabu, kad jis miesto gimnazijai suprojektavo ir naująjį pastatą, tapusį vienu ryškiausių edukacinės paskirties modernistinės architektūros pavyzdžių visoje šalyje. Apie tuometinį Telšių šuolį byloja ir tai, kad pastato atidarymo iškilmių dieną, 1936-ųjų spalio ketvirtąją, buvo pašventinti dar keturių svarbių būsimųjų visuomeninių pastatų pamatai. Šioje daugialypėje šventėje, kurioje buvo padėtas ir kertinis „Alkos“ muziejaus akmuo, dalyvavo daugybė svarbių svečių iš Laikinosios sostinės.
Netaisyklingos „T“ raidės plano pastatas sudarytas iš keturių tūrių: trijų dviaukščių, bei juos jungiančios centrinės triaukštės dalies – pastarosios laiptinė šiek tiek aukštesnė. Aplink centrinį holą išdėstyti korpusai numatyti skirtingos funkcinės paskirties: šiauriniame korpuse buvo įkurdintos klasės su į rytus bei vakarus racionaliai nukreiptais langais, rytinėje pastato dalyje buvo įkurtos įvairios administracinės patalpos, o vakariniame korpuse buvo įkurdinta mišrios paskirties salė, išsidėsčiusi per dvejus aukštus. Pastarosios perimetrą supa balkonas, o gale patalpos įkurta scena. Prie šio korpuso prisišliejusi vienaukštė dalis, skirta pagalbinėms patalpoms, suteikia pastato kompozicijai įvairovės. Išraiškingas paradinis šiaurinis įėjimas akcentuotas trimis skaidytomis skirtingo pločio langų vertikalėmis, apšviečiančiomis pagrindinius laiptus bei per du aukštus išsidėsčiusį holą. Tuometinio modernizmo kanonus itin gerai atspindi vienas labiausiai išskirtinių pastato fasadų elementų: iš pietvakarinės ir pietrytinės dalies pastato centrinę dalį apšviečia per du aukštus išsidėstę kampiniai langai. Pastato interjere yra išlikę nemažai smulkiųjų architektūrinių detalių, kaip kad radiatoriai, durys ir parketinė danga. Su pastate panaudotomis gelžbetonio konstrukcijomis dirbo ir daugeliui žymių šalies pastatų inžinerinius sprendimus pritaikęs Anatolijus Rozenbliumas.
Šiek tiek įdomių faktų – prie pastato statybos dirbo daugiausiai vietiniai darbininkai, tačiau buvo ir keletas kauniečių, tarp jų ir garsus Kauno inžinierius L. Ritas. Pastato statyba buvo išnaudojama ir naujos technikų kartos ugdymui: darbus be pagrindinių inžinierių prižiūrėjo ir keturi studentai, iš kurių trys buvo telšiškiai. Statyba kainavo 355.000 litų, jai buvo sunaudota pusė milijono plytų, 75.000 kilogramų geležies, 2000 statinių cemento ir 2000 kubinių metro žvyro. Sovietmečiu buvo panaikintas M. Valančiaus vardas, o vėliau gimnazija pakrikštyta Žemaitės vardu.
Žemaitės gimnazija - Šviesos g. 15, Telšiai 87123, Lietuva
