Aprašymas

Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios, basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ir gynybinių statinių ansamblis

Daugybę stilistinių sluoksnių jungiančio Basųjų karmelitų vienuolyno ansamblis plačiausiai žinomas dėl jo dalimi esančių buvusių miesto (Aušros) vartų. Prie jų pristatytoje koplyčioje saugomas garsusis Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Vis tik kompleksas turi ir kitą įžymybę – tai Šv. Teresės bažnyčia, laikoma viena pirmųjų barokinių šventovių sostinėje ir visoje šalyje. Toks titulas ypatingą reikšmę įgauna Vilniuje, kuris kartais vadinamas „baroko miestu“. Stepono Paco iniciatyva sudegusios medinės bažnyčios vietoje pradėta statyti nauja ir užbaigta 1650 m. Bažnyčios autorystė šiandien yra priskiriama architektui Ulrikui. Kaip teigė vienas ryškiausių šalies architektūros istorikų K. Čerbulėnas, iš bendros šventovės kompozicijos išsiskiriantį fasadą greičiausiai suprojektavo italas C. Tencallo. Kaip ir daugelyje kitų Vazų dinastijos laikotarpiu statytų barokinių šventovių, šioje jaučiama stipri Romos Il Gesu bažnyčios prototipo įtaka. Vis tik dar labiau bažnyčios formas įkvėpusiu pastatu būtų galima laikyti su Basaisiais karmelitais sietinos Santa Maria della Scala šventovės Romoje vaizdinį.

Stambios voliutos apjungia dvejus šventovės pagrindinio fasado tarpsnius. Juose matomų piliastrų orderis skirtingas. Fasado plokštuma paįvairinama stambiais laužytais karnizais ir skirtingų spalvų smulkesnėmis architektūrinėmis detalėmis, kurių išvaizdą remia panaudotas granitas bei marmuras. Virš aukšto cokolio esantis portalas įkomponuotas įgilintoje užapvalintoje nišoje. Portalas viršuje pratęsiamas lango bei barokinių formų apvadais, užimančiais didžiąją dalį viršutinės nišos dalies. Stambiu apvadu, baliustra ir masyviu pusapvaliu sandriku akcentuotas ir centrinis viršutiniojo tarpsnio langas. Tamsesne spalva pabrėžti piliastrų kapiteliai, smulkūs kitų langų ir nišų apvadai, voliutos ir obeliskai, tarsi pratęsiantys kampinius piliastrus viršuje. Pagal centrinės fasado dalies formas įlaužtame trikampiame frontone galime pamatyti išlikusį Pacų herbą. Į portalą įkomponuotas Vazų heraldinis simbolis.

Didžiausi pokyčiai bažnyčios architektūroje įvyko po 1760 m. gaisro. Po jo buvo pertvarkytas vidus, galinėje šventovės dalyje atsirado keturių tarpsnių varpinė. Įžengę į šventovės vidų matome įspūdingą rokokinį interjerą. Tai buvo itin puošni vėlyvosios baroko fazės atmaina. Jo formomis pasižymi tiek reljefinis, tiek ir tapybinis dekoras bei dalis vidaus įrangos. Tyrinėtojai didįjį altorių yra pavadinę vienu vertingiausių šalyje. Freskos dažniausiai yra priskiriamos Motiejui Sluščanskiui. Bažnyčioje yra daugybė sieninės tapybos pavyzdžių, tačiau kone įspūdingiausia kompozicija yra aštuoniolik a Šv. Teresės gyvenimą vaizduojančių freskų išdėstytų navos skliautuose. 1783 m. iš gatvės pusės prie šventovės buvo pristatyta Pociejų šeimos mauzoliejinė koplyčia, kurios tiek išorė, tiek ir vidus pasižymi vėlyvojo baroko formomis, jau turinčiomis ateinančios klasicizmo epochos užuominų.

Informacija

360° Virtualus turas