Šalia gotikinių Bernardinų vienuolyno ansamblį akcentuojančių Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių formų, 1594 m. buvo pradėtos šiandien ryškiausio sostinėje išlikusio renesansinio kulto pastato statybos. Šios ir greta esančio moterų bernardinių vienuolyno statybos buvo funduojamos LDK kanclerio Leono Sapiegos, kuris šventovėje buvo numatęs ir giminės mauzoliejaus funkciją. Nors vienuolynas šioje vietoje pradėjo veikti anksčiau, pati vietovė buvo užbaigta tik 1627 m. Vėlyvuoju XIX a. tiek bažnyčią, tiek ir vienuolyną carinė valdžia uždarė, tačiau vėliau pastatai vėl naudoti pagal pirmines funkcijas. Ankstyvuoju sovietmečiu vienuolės iš čia vėl buvo išprašytos, o šventovės uždaryta. Kompleksas šiuo metu restauruotas, o bažnyčioje įkurtas bažnytinio meno muziejus.
Šventovėje vis dar matyti gotikos laikotarpio statybos bruožų – šiauriniame fasade matome siaurus, aukštus langus ir kontraforsus; pastarieji čia jau gerokai smulkesni, o iš jų formuojami savotiški piliastrai. Nepaisant to, tai visų pirma renesanso epochos pavyzdys – tą mums geriausiai iliustruoja ir pagrindinį fasadą skaidanti piliastrų sistema, pastatą juosiantis masyvus antablementas ir būdingi bokšteliai, dengti renesansiniais, keliatarpsniais šalmais. Aukštas, dominuojantis frontonas šonuose remiamas voliutų, viršuje yra vainikuojamas pusapvalio sandriko.
Viduje matome erdvę dengiantį cilindrinį skliautą – šis konstrukcinis elementas buvo viena esminių interjero detalių, simbolizavusių lūžį tarp viduramžių ir renesanso architektūros. Skliaute matome šiuo laikotarpiu paplitusius sudėtingus nerviūrų raštus, sudarančius žvaigždinius ornamentus – greta juose įkomponuotų augalinio dekoro rozečių, galime išvysti ir Sapiegų giminės herbą. Įdomu, kad bažnyčios presbiterinė erdvė yra integruota į pagrindinį jos tūrį. Pažvelgę į ją galime pamatyti vieną išraiškingiausių vėlyvojo renesanso altorių Lietuvoje, išlikusį nuo jos pastatymo. Kitas įspūdingas bažnyčios vidaus akcentas primena mums ir apie mauzoliejinę jos paskirtį – tai Leono Sapiegos bei jo žmonų antkapinis paminklas, kuriame vėlyvojo renesanso formos persipina jau su barokiniais bruožais.
Vienuolyno pastatai – irgi vyraujančių renesanso laikotarpio bruožų ir kartu su šventove formuoja vientisą ansamblį. Greta šventovės matome vadinamuosius Valavičių rūmus – ankstyvojo epochos formų pastatą, kurio atsiradimas datuojamas pirmojoje XVI a. pusėje. Būtent šis pastatas, vėliau atitekęs Sapiegoms, buvo dovanotas bernardinių vienuolėms bei rekonstruotas vienuolyno reikmėms. Su naujesniu vienuolyno pastatu šis formuoja laikmečio vienuolynams charakteringą uždarą kiemelį, priglaustą bažnyčios šone. Užėję į vienuolyno namą (Maironio g. 11) galime rasti didelę patalpą – taip vadinamą refektoriumą, kuriame būdavo valgoma bei rengiami susirinkimai. Čia esančiame skliaute su nerviūrų apvadais, kaip ir šventovėje, įkomponuotas Sapiegų giminės herbas. Vaikštant po pastatą galima pamatyti ir restauracijos metu atidengtų tapybinio dekoro fragmentų. Ansamblio visumai suvokti, verta pažvelgti ir į vienuolyno pastatą rytinėje sklypo dalyje bei restauruotą ūkinį pastatą. Gatvių susikirtimą akcentuojantis bokštas, atliekąs ir vartų funkciją – jau baroko laikotarpio statinys, kurio šalmo formos darniai pritaikytos prie šventovės.
Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir bernardinių vienuolyno kompleksas
