Vieno svarbiausių šiandieninės Lietuvos respublikos pastatų istorija – turininga ir ilga. Į čia stovėjusius gotikinius rūmus Vilniaus vyskupas persikėlė XVI a. viduryje, o kiek vėliau gretimame pastate buvo įkurta ir kunigų seminarija. Pastatai ne kartą buvo atstatinėjami bei perstatinėjami po karų bei gaisrų ir keitė savo išvaizdą – vieną iš rekonstrukcijos projektų buvo parengęs ir Laurynas Gucevičius. Cariniu laikotarpiu čia buvo įkurta oficiali rezidencija, kurioje apsistodavo svarbiausieji imperijos veikėjai ir svečiai, o kiek vėliau pastatas buvo dar kartą rekonstruotas. Šiandien pažįstamą savo išvaizdą pastatas įgavo trečiajame XIX a. dešimtmetyje, kai buvo perstatytas pagal peterburgiečio Vasilijaus Stasovo projektą: čia įsikūrė generalgubernatūra – Vilniaus gubernijos administracinis centras. Kaip vieni didžiausių rūmų Vilniaus centre, pastatas visais laikmečiais išlaikė svarbią rolę – tarpukario laiktotarpiu lenkų valdžios buvo naudojamas reprezentaciniams tikslams, pokariu atiteko sovietinės armijos karininkų reikmėms, o vėlesniuoju sovietmečiu čia buvo įkurti vadinamieji Meno darbuotojų rūmai. Nuo 1997 metų čia įkurta nepriklausomos Lietuvos prezidento rezidencija.
Kai antrojo XIX a. dešimtmečio gale buvo rengiamas ansamblio rekonstrukcijos projektas, Rusijoje vis dar vyravo iš Prancūzijos atėjusi taip vadinamojo ampyro – vėlyvojo klasicizmo formos vietinė versija. Ampyras ir jo įtaką jautę vietiniai stiliai tapo mėgstama „valdiškoje“ architektūroje – klasicistinis monumentalumas, patosu persmelktas dekoras ir vyravusi pompastika itin tiko siekiant parodyti valstybės galybę ir įtvirtinti norimas ideologijas. Tad ir Vilniaus generalgubernatūros rūmų architektūra – visų pirma rusiškosios ampyro atmainos reprezentantas, projektuotas architekto, nubraižiusio ir triumfo arkas Sankt Peterburge bei Maskvoje.
Žvelgiant į pastatą iš dabartinės S. Daukanto aikštės pusės visų pirma į akis krenta klasicizmui būdinga griežta fasado simetrija. Nors čia nėra rusiškajam ampyru dažnai buvusių būdingų reljefinių kompozicijų ir ornamentikos, tačiau tankus centrinio rizalito skaidymas, pastarąjį su šoniniais rizalitais pirmajame aukšte apjungiančios kolonados bei savotiškas pusapvalių bei stačiakampių langų arkų, užapvalintų viršlangių nišų bei trikampių sandrikų tarpusavio komponavimas sutinkamas ne viename stiliui būdingame pastate. Trikampiais frontonais vainikuojamų kraštinių, bei stačiakampiško centrinio rizalito sprendimas atsikartoja ir kiemo fasade. Tiesa, fasado simetriją čia ardo kiek pasuktas ir šiek tiek ilgesnis pietryčių korpusas, kurio atsiradimą greičiausiai lėmė statybos eigoje atlikti blogi kvartalų matavimai, dėl ko statant rūmus šie išsikišo į Universiteto gatvę ir buvo nugriauti joje buvę namai. Iš kiemo pusės prie šios dalies yra priglaustas monumentalus įėjimo priestatas, su per dvejus aukštus išdėstytu portalu. Galinio fasado centrinio rizalito kolonada, atkelta į antrąjį aukštą – taip pat būdingas ampyro sprendinys, kurį užbaigiančiose šoninėse atikinėse sienelėse matome būdingą stiliaus dekoro pavyzdį – pergalės vainikų motyvą.
Autentiškų interjerų pirmajame aukšte išliko nedaug ir tik kai kuriose patalpose – vienoje iš salių galima pamatyti ampyriškus lubų lipdinius. Pritaikant pastatą prezidentūrai, buvo nuspręsta neišlikusias pirmojo aukšto patalpas įrengti prie vyraujančios rūmų stilistikos taikantis medžiaginiais bei kitais sprendiniais. Kai kurios kitos rūmų patalpos buvo atkūrinėjamos ir pagal nuoseklius tyrimus. Didžiosios dalies vėlyvajam klasicizmui bendrai ir ampyrui būdingų interjero elementų reikia ieškoti antrajame rūmų aukšte. Paradinėje laiptinėje išlikusios ornamentuotos, paauksuotos laiptų tvorelės, o vadinamosiose mėlynojoje, žaliojoje ir pagrindinėje, baltojoje, salėse – sienų bei lubų reljefinis dekoras. Kadaise buvusi pagrindinė Vyskupų rūmų salė kesonine šiandien vadinama neatsitiktinai – čia galima pamatyti įspūdingas kesonines lubas.
Didžiąją dalį ansamblio teritorijos sudaro parkas, paradinis kiemas ir keletas smulkesnių kiemelių. Pasagos formos kiemą iš visų pusių supa tvora arba pastatai. Iš vakarų pusės jį nuo parko skiria dorėninio orderio kolonada su viršuje ją apjungiančiu stambiu antablementu bei atiku. Kolonada abiejuose galuose baigiasi dvejais vartais, vieni kurių veda į administracinį kiemelį, o kiti – į parką. Vartuose pratęsiamas kolonados karnizas, skaidąs šiuos į dvejus tarpsnius ir nutrūkstantis tik ties aukštomis įėjimo arkomis, tuo metu viršutinysis karnizas pratęsia didžiųjų rūmų aukštus skiriantįjį. Čia taip pat galima pamatyti atsikartojantį, jau rūmų fasade matytą vainikų motyvą. Kolonada su identišku sprendiniu nuo mažesnio kiemelio skiria paradinį kiemą ir iš rytų pusės, tačiau virš šiaurinių vartų užstatytas antrasis aukštas, vedantis iš rūmų į kitus komplekso statinius. Masyvi parką supanti tvora išryškinama plokštumose įkomponuotomis pusapvalėmis nišomis su profiliuotais apvadais, viršuje užbaigiamais raktų, o virš tvoros išsikišančios stulpelių dalys dekoruotos vainikų lipdiniais. Kitapus paradinės aikštės nuo rūmų stovi nedidelis, tačiau monumentalus sargybinės, arba kordegardijos pastatas, sudarytas iš trijų korpusų, apjungtų lenkta siena. Išraiškingiausias – centrinis, vienaaukštis, kuriame matome aštuonių dorėninių kolonų laikomą trikampį frontoną su vainiko motyvu timpane.
Vilniaus reprezentacinis statinių kompleksas - S. Daukanto a., Vilnius, Lietuva
