Description

Vilniaus Lukiškių dominikonų vienuolyno statinių ansamblis

Negausiai, mažaaukščiais pastatais apstatytame Lukiškių priemiestyje 1690 m. pradėjo kilti naujoji jo dominantė – dominikonų Šv. Apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia. Bėgant metams į šią pusę pradėjo plėstis miestas, aplink bažnyčią dygo Naujamiesčio daugiaaukščiai. Tačiau iki šių dienų šventovė išlieka vienu pagrindinių šios Vilniaus centro pusės dangoskyros akcentu. Ilga, etapais vykusi jos statyba lėmė tai, kad joje matomi baroko bruožai nėra vienalaikiai. Čia matome persipinančius ankstyvojo ir vėlyvojo stiliaus laikotarpių bruožus. Jeigu apatiniai šventovės bokštų tarpsnis ir frontonas 1718 m. jau buvo pastatyti, tai viršutiniai dveji bokštų tarpsniai atsirado tik apie amžiaus vidurį. Į viršų siaurėjančiose jų formose, įstrižuose kampuose ir grakščiuose šalmuose matome jau vadinamojo Vilniaus baroko formas. Apatinės fasado dalies kompozicija – masyvi, ypatingai išsiskiriąs itin aukštas pirmasis tarpsnis, supamas kvadratinio plano, apatinių bokštų dalių. Virš jo, tarp bokštų įkomponuotas dviejų tarpsnių frontonas, kurio aukštą apatinę dalį su trikampe viršutine darniai apjungia visiems baroko laikotarpiams būdingos voliutos.

Kalbant apie šią šventovę, kone įspūdingiausias aspektas yra pagrindinis jos tūris – tai yra aukščiausia vienos navos šventovė mūsų šalyje. Lyginant su kitomis miesto dvibokštėmis baroko šventovėmis, didelis, navos ilgiui tolygus aukštis, vizualiai tarsi neutralizuoja pakankamai aukštus šventovės bokštus. Didingą vidaus erdvę supa architekto Joakimo Herdegeno ir skulptoriaus Juozapo Hedelio kurtas altorių ansamblis. Išlikusi ir medinė barokinių formų sakykla. Šoninėse sienose korintinio orderio piliastrai laiko masyvų profiliuotą karnizą. Atsigręžę link įėjimo matome laikmečiui būdinga banguota sienele juosiamą vargonų chorą. Bažnyčioje išliko ir tapybinio dekoro pavyzdžių – pietinio bokšto apačioje esančioje Šv. Hiacinto koplyčios skliaute ir sienose matome XVIII a. tapybines kompozicijas bei dekorą. Pagrindinėje šventovės erdvėje taip pat išlikę autentiško tapyto dekoro – piliastruose matome 1794 m. šventovės konsekracijos kryžius. Baroko laikotarpio darbus matome ir presbiterijoje bei virš vargonų choro. Architektūriškai kuklūs vienuolyno namai susideda iš trijų korpusų. Prigludusįjį prie bažnyčios su tolesniu jungia vidurinysis, išdėstytas statmenai. Čia matome būdingus tokio pobūdžio pastatams palyginti nedidelius langus ir dažnai išskirtiniausiu fasadų bruožų buvusį masyvoką karnizą. Nors pastatų išplanavimas kito, tačiau viduje liko dalis mažai pakitusių senųjų patalpų, kurių dydis mums rodo originalią pastato paskirtį.

Detail

360° Virtual Tour