Laterano kaunauninkai Antakalnyje buvusią bažnyčią gavo pirmojoje XVII a. pusėje, kur jiems buvo pastatytas ir vienuolynas. Po poros dešimtmečių, karo su Maskva metu, pastatai buvo sugriauti. LDK etmonas Mykolas Kazimieras pacas fundavo naujos šventovės ir vienuolyno statybas: naujoji bažnyčia tapo vienu ryškiausių Lietuvos baroko paminklų. Projektą parengė lenkų architektas Janas Zaoras, kuriam statybos eigoje mirus statybos priežiūrą apsiėmė Giambattista Fredianis – Pažaislio vienuolyno ansamblio autorius. Šventovė, kaip ir vienuolynas, statyti buvo užbaigti 1682-1684 m., nors įspūdingiausios jos dalies – dekoro – elementai buvo kuriami gerokai ilgiau.
Bažnyčios architektūroje matome brandžiojo baroko formas. Itin išsiskiriantis elementas yra abiejose centrinės fasado dalies ištrauktoje dalyje, abejose tarpsniuose panaudotos kolonos, skaidančios fasadą vertikaliai – iki tol Lietuvos barokinėse bažnyčiose matome piliastrus. Šių, apačioje – jonėninių, o viršuje – korintinių, kolonų poros supa portalą bei didelį apvalintos arkos nišoje patalpintą langą. Įdomus frontono sprendimas: čia jis susideda iš dviejų, skirtingose plokštumose išdėstytų dalių. Ištrauktojoje dalyje matome pertrauktą apvalintą frontoną, tuo tarpu už jo įkomponuotas taip pat pertrauktas trikampis, vainikuojantis visą centrinės fasado dalies plotį. Frontonų lūžyje matoma aukštesnė dalis su nišoje įkomponuota reljefine kompozicija, supama sudvejintų piliastrėlių, o viršuje baigiama trikampio sandriko.
Virš cilindrinio apatinio bokštų tarpsnio kyla dveji aštuonbriauniai bokštai. Žvelgiant į šventovę iš toliau jie nublanksta prieš įspūdingą 39 m. aukščio kupolą, kurio piliastrų poromis akcentuojami kraštai ir stambus antablementas primena ir bokštuose naudojamą kompoziciją. Kupolo viršutinė dalis, vadinamasis žibintas, vertikaliai skaidomas ant piliastrų išdėstytų voliutų. Pagrindiniame fasade matome dvejas, kriauklės ornamentu dekoruotose, angelų figūromis viršuje užbaigiamose nišose įkomponuotas skulptūras – tai Šv. Augustinas ir Šv. Stanislovas. XVII a. pabaigoje sukurta ir frontone matoma reljefinė kompozicija, o šoniniuose fasaduose matome dvejus vėliau užmūrytus ir antkapinių plokščių apipavidalinimui panaudotus marmurinius portalus. Prie presbiterijos prigludusios zakrisitjos akcentuojamos nedideliais, vienatarpsniais bokšteliais.
Gausiai dekoruotas pagrindinio portalo antablementas ir frontonas, puoštas pacų herbu, bažnyčios lankytoją tarsi paruošia šventovės interjerui. Būtent bažnyčios vidaus erdvė yra tai, dėl ko pastatas tituluojamas vienu svarbiausių baroko epochos paminklų Šiaurės Europoje. Prie įspūdingo, organiškai su pastato kosntrukciniais elementais susiliejančio interjero lipdybinio dekoro dirbo italai Pietro Perti ir Džiovanio Galli, pasitelkdami ir vietos meistrus. Čia – keletas tūkstančių įvairių stuko puošybos pavyzdžių, kurių tematikos varijuoja nuo biblinių iki gyvenimiškų. Išliko ir freskos, kurios priskiriamos Martyno da Altomontės arba Mikelandželo Pallonio kūrybai – šios išsidėsčiusios vidurinės navos skliautuose. Dvi kito autoriaus freskas matome zakristijoje. XIX a. pradžioje restauruojant šventovės interjerus vienai Lenkijos bažnyčių buvo parduotas čia jau buvęs didysis medinis altorius – vėliau centrinis šventovės akcentas buvo išspręstas kur kas kukliau; panašiu metu atsirado ir matoma rokokinių formų sakykla bei kai kurios skulptūros.
Prie stambokų bažnyčios išorės formų dera į šventorių juosiančios tvoros kampus įkomponuotos koplytėlės, dengtos išgaubtais šalmais. Nuo šventovės presbiterijos matome nutįsusią arkadą su viršuje esančių koridoriumi. Tokiu retu Lietuvoje sprendimu šventovė sujungta su vienuolyno namais. Šio korpusai formuoja uždarą kiemelį – pastatų viduje išlikę kryžminiai ir cilindriniai skliautai su liunetėmis. Vis tik tiek pastato išplanavimas, tiek ir dalis jo fasadų pakito XIX a., kai šis, kaip ir daugelis Vilniaus vienuolynų, buvo uždarytas, o statinys panaudotas kitoms funkcijoms.
Vilniaus Laterano reguliariųjų kanauninkų vienuolyno statinių ansamblis - Antakalnio g. 1, Vilnius 10312, Lietuva
