Aprašymas

Vilniaus jėzuitų vienuolyno pastatų ansamblis

Būsimajame baroko mieste pirmąją šio stiliaus šventovę pastatydino Jėzuitų ordinas – 1604 m. pradėtos statybos buvo užbaigtos gerokai vėliau. Nors bažnyčia patyrė daugybę istorinių smūgių, o jos išvaizda kito, ji išliko vienu šalies barokinės architektūros simbolių. Pirmąją didelę rekonstrukciją šventovė patyrė XVIII a. – po vieno iš Vilnių dažnai siaubusių gaisrų, kurio metu ji nukentėjo itin smarkiai. Vadovaujant architektui T. Žebrauskui bažnyčia įgijo daugybę vėlyvajam barokui būdingų formų – tuo metu atsirado ir dabartinė kupolo forma, dalis fasado ir interjero detalių bei didysis altorius. Dveji bokštai kadaise turėjo dar dvejus  tarpsnius ir buvo vienas esminių šventovės kompozicijos elementų. Dviejų viršutinių bokštų tarpsnių neliko XIX a., kai po 1831 m. sukilimo išplitus rusifikacijos doktrinoms, bažnyčia buvo rekonstruota į stačiatikių soborą.

Kuomet čia veikė stačiatikių šventovė, buvusios katalikų bažnyčios interjerai bei eksterjeras buvo rekonstruojami bent keletą kartų. Per ateinančius trisdešimt metų įvykdytų rekonstrukcijų metu buvo sunaikinta didžioji dalis altorių, o bokštai tapo per pus žemesni ir buvo papuošti nedideliais tos konfesijos maldos namams būdingais svogūnais. Svogūnas atsirado ir ant kupolo, o tarp senųjų, pažemintų bokštų buvęs frontonas buvo rekonstruotas į aukštesnį, centrinį bokštą. Fasadas irgi pakito, dekoruojant jį gausiomis neobarokinėmis formomis. Tam tikra dalis pirminės išvaizdos buvo atkurta 1925 ir 1942-1943 m. rekonstrukcijų metu. Su vadinamosios Jogailaičių karūnos, užbaigiančios kupolą, atkūrimu susiję du svarbūs šalies architektai – Vytautas Landsbergis-Žemkalnis bei jau išeivijoje vėliau pasižymėjęs Jonas Mulokas. Tarpukariu šventovė buvo grąžinta Jėzuitams, tačiau atėjęs sovietmetis šventovės funkciją pakeitė dar kartą – čia buvo įkurtas ateizmo muziejus, o tikintiems sugrįžo tik 1988 m.

Žvelgiant į pagrindinį šventovės fasadą, matome daugiausiai architekto M. Čiagino XIX a. antrojoje darytos rekonstrukcijos rezultatą: čia vyrauja jau neobarokinis dekoras. Nors šiandien sunku pasakyti, kiek fasade yra išlikę senosios šventovės, tačiau manoma, kad dalinai išliko fasado skaidymas ir didžioji dalis nišų. Išimtys – antrojo pasaulinio karo metais atstatytos kupolo formos bei nebeatstatytas to paties karo metais nukentėjęs viduriniojo bokšto šalmas. Tai, kad šventovė yra pirmoji barokinė šventovė mieste, raiškiai iliustruoja iš kitų fasadų kyšą kontraforsai – dar viduramžių laikotarpio konstrukcinis sprendimas. Čia pat kontrastas – pažvelgę į transepto bei presbiterijos frontonus matome banguotas barokines formas.

Dalis carinio laikotarpio rekonstrukcijų pėdsakų viduje buvo pašalinta 1925 m. rekonstrukcijos metu, tad užėję į šventovę matome daugiau jos ankstesniojo vaizdo. Abipus centrinę navą matome išdėstytas dvylika koplyčių, kuriuose stovėję altoriai neišliko. Daugelis šventovės lankytojų sustoja ties transepto susikirtimu – pažvelgę į viršų matome virš jo kylantį įspūdingą 40 metrų kupolą, o apsidairę į šonus – ne ką mažiau dėmesio vertus vėlyvojo baroko altorius, išlikusius net per stačiatikių soboro laikotarpį. Verta nusileisti į šventovės kriptą, kur sienose išlikusios ankstyviausią bažnyčios laikotarpį menančios epitafinės kompozicijos.

Manoma, kad Jėzuitų vienuolyno-profesų namas atsirado tuo pat metu kaip ir šventovė. Pastatas, kaip ir daugelis vienuolynų namų, kuklus ir vėliau ne kartą rekonstruotas. Pastato išorėje matome atstatytus kampinius erkerius, o viduje galime pamatyti kryžminius skliautus. Įdomiausias eksponatas čia – dešimtajame XX a. dešimtmetyje restauruota freska „Nukryžiavimas“, datuojama vėlyvajam XVIII amžiui bei viename pirmojo aukšto skliautų išlikęs tapybinio dekoro fragmentas. Pastatų ansamblį papildo XIX a. rekonstruoti, tačiau dalį pirminės išvaizdos išlaikę oficinos, bei ratinės-arklidės pastatai.

Informacija

360° Virtualus turas