Description

Vilkijos Šv. Jurgio bažnyčia

Dabartinės Vilkijos Šv. Jurgio bažnyčios autorius iki galo nėra žinomas, tačiau tai pakankamai būdingas XIX-XX amžiaus sandūros neogotikinės šventovės pavyzdys. Pastatyta ant kalvos, ji tarsi karūna vainikuoja „amfiteatrinį“ ant šlaito įsikūrusios Vilkijos išsidėstymo įspūdį. Senoji bažnyčia, sudegusi 1892 m., buvo miestelio centre, apatinėje slėnio terasoje. Būtent naujosios bažnyčios atsiradimas žymėjo XX a. vykusią dalinę Vilkijos centro slinktį į kalną.

Pagrindiniame fasade dominuoja du bokštai, įrėminti laiptuotais kontraforsais. Architektūra čia formuojama per būdingiausias plytinės neogotikos detales: smailiaarkes nišas bei langus, bokštų smailes supančius pinaklius, tarp bokštų įkomponuotą trikampį frontoną. Iš išsikišusio pagrindinio įėjimo portalo tarsi „išauga“ per dvejus fasado tarpsnius nusidriekianti masyvi smailiaarkė niša, skaidyta mažesnėmis, o jos viršus akcentuotas masyviu rozetiniu langu. Pastebėtina, kad „paradinio“ šventovės fasado kompozicija yra artima panašiu laikotarpiu K. E. Strandmanno autorystei priskiriamai Salantų bažnyčiai.

Halinės, lotyniško kryžiaus šventovės šoninius fasadus skaido smailiaarkių nišų ir kontraforsų ritmas. Smailiaarkėse nišose išdėstytus sudvejintus, taipogi smailiaarkius langus, užbaigiamus apskritų langelių galime sutikti ne vienoje laikmečio šventovėje. Paminėtinas bažnyčią užbaigiančios daugiasienės apsidės sąskambis su transepto fasadais, atkartojančiais jos planą. Tiesa, apsidė yra žemesnė tiek už pastaruosius, tiek ir už pagrindinės dalies tūrį; lyginant su transeptu, kiek kuklesnė ir jos kompozicija. Tiek architektūriniai interjero sprendiniai, tiek ir vidaus įranga, kaip antai altoriai bei sakykla, pritaikyti prie neogotiškojo bažnyčios charakterio.

Detail