Please enter your username or email address. You will receive a link to create a new password via email.
Videniškių bažnyčia – pavyzdys nuo XVII a. pradžios plitusio renesansinio kulto pastatų tipo. Jam buvo būdinga vienanavė, stačiakampė erdvė ir stambus bokštas centrinės ašies priekyje, kuriame būdavo ir pagrindinis įėjimas. Kaip ir nemaža svarbių šio krašto pastatų, Videniškių bažnyčia atsirado Giedraičių giminės iniciatyva – pastatyta 1618 m. kartu su greta esančiu kanauninkų vienuolynu.
Grakštaus ir aukšto pagrindinio tūrio priekyje kyla palyginti masyvus, iš kelių dalių sudarytas bokštas – pagrindinę, kvadratinio plano bokšto dalį sudaro vienas tarpsnis, visose pusėse įrėminamas per visą jos ūgį nusidriekiančių piliastrų. Tarp jų esančiose plokštumose, iš trijų bokšto pusių – kompozicija iš įvairių formų nišų ir langų, kurią paįvairina viršutinės didžiosios nišos viršuje įrengti trikampiai sandrikai bei šešiakampiai langeliai. Bokštas užbaigiamas dvitarpsnės aštuonkampės dalies.
Vertikalumas išryškintas ir kituose bažnyčios fasaduose, kurių plokštumas su užapvalintų arkų langais taip pat skaido piliastrai. Priekiniame fasade, bokštą supančiose dalyse virš langų įkomponuoti tiesių formų sandrikai, užlaužti pagal stačiakampe langų formą. Portalo nėra – įėjimą akcentuoja tik kuklus, tiesus karnizas virš jo. Pastato tūrį užbaigia kiek siauresnė, tačiau didžiojo tūrio aukštingumą išlaikanti presbiterinė dalis su užapvalinta apside. Stačiakampį bažnyčios planą kiek ardantis koplyčios priestatas atsirado vėliau – po juo buvo įrengtas Giedraičių šeimos mauzoliejus. Manoma, kad bokštą iš abiejų pusių supančios dalys taip pat yra vėlesnių rekonstrukcijų rezultatas.
Šventovės viduje matome skliautus su liunetėmis – tiek skliautuose, tiek ir juose laikančių piliastrų kapiteliuose galime išvysti renesansinį lipdybinį dekorą. Iš XVII amžiaus mus pasiekia ir išlikusios epitafijos, o altoriuose galime pamatyti renesanso laikotarpio tapybos pavyzdžių. Patys altoriai, kaip ir sakykla, atsirado amžiumi vėliau ir, nors šie savyje neša jau labiau baroko laikotarpio estetiką, tačiau darniai įsiderina į šventovės interjerą: juose jaučiamas ir renesansiškas ramumas.