Aprašymas

Veliuonos dvaro sodybos fragmentų dvarininko namas

Savo valdomis kadaise buvęs vienas didžiausių krašte, Veliuonos dvaras istorijos tėkmėje susidūrė su daugybę pokyčių. Paskutinysis svarbus jo egzistavimo periodas susijęs su didikų Zaleskių gimine, kurie jį daugiau nei šimtmetį valdė iki 1909 m. Būtent šiuo laikotarpiu, XIX a. pradžioje, čia atsirado iki šiol išlikę dvaro rūmai bei parkas. Jau tarpukario laikotarpiu pastate įsikūrė mokykla; edukacinėms reikmėms pastatas buvo tebenaudojamas iki aštuntojo XX a. dešimtmečio galo.

Istoriškai regionų tradicinėje architektūroje atsispindėdavo vietos gamtinės sąlygos: ilgus tūkstantmečius mūsų kraštuose svarbiausia statybinė medžiaga buvo medis. Tai vėliau neaplenkė ir profesionaliosios architektūros – ypatingai tai matėsi provincijos vietovėse: medžio statyba susipynė su Europoje plitusiais „mūriniais“ stiliais. Paplitę buvo ir mediniai dvarai, dažniausiai statyti vidutinių ir smulkiųjų didikų šeimų. Šiandien daugiausiai tokių pavyzdžių turime iš klasicizmo periodo – būtent jo atspindys buvo ir Veliuonos dvaras, laikytinas vienu įspūdingiausių šio reiškinio atvejų.

Nors daugelis šio laikotarpio dvarų neretai nukrypdavo nuo klasicizmo normų, tačiau veliuoniškio architektūroje stilius pakankamai išgrynintas. Kaip ir būdinga laikmečio dvarams, čia griežtai atsižvelgiama į simetriją, monumentalumą ir griežtą kompoziciją. Tūris atspindi vieną labiausiai paplitusių anuometinių dvarininkų namų tipų: vienaaukštės dalies horizontalė išskiriama dviaukščiu tūriu, su priešais jį išsikišusiu masyviu, monumentaliu portiku. Ir nors vienaaukštė dalis architektūriškai gerokai paprastesnė negu mūrinių pastato „brolių“, tačiau portike nuosekliai laikomasi dorėninio orderio principų.

Pastatas iškeltas ant pakankamai aukštos cokolio juostos – tokio pat aukščio ji ir centrinėje dalyje. Keturios kolonos laiko antablemento juostą, skaidomą triglifų: virš jo trikampis frontonas su būdingu pusapvaliu švieslangiu. Karnizų juostas čia remia dantukai, profesionaliojoje terminologijoje vadinami modiljonais. Kaip pastebi pastatą tyrinėję specialistai, medžiagos padiktuoti stilistiniai pokyčiai pagrindinėje pastato dalyje atspsispindi daugiausiai per kiek plonesnes, nei įprasta mūrinėje architektūroje kolonas. Šoniniuose fasaduose buvo kiek mažesni, vienaaukščiai, kuklesne puošyba pasižymėję portikai, iš kurių šiandien galime išvysti jau tik vieną. Pastato simetriją ardo čia vėliau pristatytas dviaukštis mūrinis priestatas.

Kaip dažnai buvo įprasta, už portiko buvo įrengta didelė reprezentacinė salė, vadinta raudonąja. Interjeras buvo kuklus – gausiau dekoruotos buvo tik  pagrindinės patalpos. Lankydamiesi dvare, vadinamojoje mėlynojoje salėje vis dar galime išvysti tapybinio dekoro bei parketo fragmentus. Iš buvusios raudonosios salės įrangos išliko koklinė krosnis, o į antrą aukštą galima pakilti žaviais, gausiai dekoruotais sraigtiniais laiptais.

Informacija

360° Virtualus turas