Jeigu antrojoje XIX amžiaus pusėje statytos Rytų Prūsijos liuteroniškosios bažnyčios savo architektūroje išreiškė pakankamai griežtą tuomečių bažnytinių reglamentų laikyseną bei istorinių stilistinių detalių naudojimą, tai naujojo amžiaus aušroje pradėjo rastis kur kas laisvesnės architektūrinės interpretacijos. Neoromanika ir neogotika vis dar dominavo ir buvo laikoma oficialiu krašto stiliumi, tačiau, vis dažniau buvo atsisakoma simetriško plano, o į pastatus skverbėsi ir tuolaikinės moderniosios architektūros tendencijos. Prūsijoje buvo itin romantizuojamos vietos senosios plytinės gotikos tvirtovės bei kryžiuočių šventovės. Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia – geras to pavyzdys.
Dvejus metus statyta bažnyčia buvo atidaryta 1909 vasario 21. Jos autorius – Ragainės architektas Entwurf von Tomoscheit. Priekinis fasadas sukomponuotas iš tinkuotų smailiaarkių nišų bei langų ritmo, vidurį pabrėžiant kontraforsu. Kairėje pusėje įterpta ir apvali tinkuota niša, taip pat būdinga krašto istorinėms šventovėms. Nedideliuose sutrejintuose stačiakampiuose langeliuose bei kiek laužtoje pastato stogo formoje galima įžvelgti vokiškojo „tėvynės stiliaus“ įtaką. Tiek pagrindinio fasado, tiek ir pastato plano simetrija ardoma dešinėje pusėje įkomponuoto stačiakampio bokšto, dengto dvišlaičiu stogu. Čia naudojamos tos pačios būdingos architektūrinės detalės, nors pagrindinėje dalyje vyrauja plokštumos. Šoniniai fasadai sudaryti iš sudvejintų smailiaarkių langų (šie akcentuoti ir viršutinėje bokšto dalyje), įgilintų profiliuotuose nišose bei kontraforsų ritmo. Pietiniame fasade, kur langai išdėstyti dvejomis eilėmis – užsmailinti tik viršutiniai.
Tai lėmė ir asimetriškas bažnyčios planas – būtent šioje pusėje, bokšto ašyje, yra įrengta šoninė nava, virš kurios įrengta choro galerija. Bokšte įrengtas ir bažnyčios įėjimas, pro kuriame įrengtą būdingą portalą yra patenkama po priekinėje erdvės dalyje įrengtu vargonų choru. Kaip buvo būdinga to laikmečio liuteronų šventovėms, nava yra funkciškai sujungta su pagrindine bažnyčios erdve: buvo akcentuojama, kad visa salė būtų įrengta taip, jog būtų vienodai gerai matomas altorius. Choro galerijos bei konstrukcijos dekoruotos kraštui būdingais motyvais. Smailėjančia arka atskirta bažnyčios presbiterija užbaigiama plokščia siena su dvejais langais. Galiniame fasade pastarieji itin išryškinami juos į viršų pratęsiančių tinkuotų smailėjančių bei iš šonų įkomponuotų masyvių apvalių nišų. Pastato pagrindinio tūrio atžvilgiu galinė dalis yra patraukta į šoną, nors vidaus išplanavimo atžvilgiu ji – centruota pagrindinės navos tąsa.
Vanagų bažnyčia – ne tik Lietuvoje išskirtinis XX amžiaus pradžios Prūsiškos neogotikos pavyzdys, tačiau ir viena mažiausiai sovietinės okupacijos metais nukentėjusių Mažosios Lietuvos bažnyčių, kuri išlaikė ir savo funkciją. Mažai nukentėjo ir šventovės vidaus įrengimai: čia vis dar galima pajausti autentišką pamario krašto bažnyčios atmosferą. Bažnyčia glaudžiai susijusi su iš čia kilusia Ieva Simonaityte: būtent jos rūpesčiu 1977 m. buvo restauruoti itin prastos būklės buvę istoriniai bažnyčios vargonai. Kai kurie bažnyčios architektūriniai elementai, kaip antai laužtas stogas, trijų langų motyvas bei akmens mūro cokolinė juosta atsikartoja ir kiek anksčiau atsiradusioje klebonijoje, kurioje vietoje gotikos citatų kur kas labiau išgryninta „tėvynės stiliaus“ estetika.
Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia - Vanagų k. 96251, Lietuva
