Description

Telšių miesto teatras

Ketvirtąjį dešimtmetį galima vadinti Telšių aukso amžiumi – modernėjo tiek visuomenė, tiek ir miesto veidas. Tarp tuo metu atsiradusios modernistinių pastatų kolekcijos atskiro paminėjimo nusipelno vyskupijos kurijos iniciatyva 1935-1936 m. atsiradęs pastatas, išdygęs ant tuomet jau vienu svarbiausių religinių regiono centrų tapusios kalvos, glaudusios Telšių katedrą, vyskupijos kuriją bei Telšių kunigų seminariją. Originaliai pastatas savyje turėjo talpinti didžiulę kurijos salę skirtą įvairiems renginiams, vyskupijos spaustuvę, nuomojamus butus bei parduotuvėlės. Šiandien tai – Telšių Žemaitės dramos teatras. Turbūt nereikia stebėtis, kad už pastato projektą buvo atsakingas Steponas Stulginskis, tuometis Telšių apskrities inžinierius. Pastatas kontrastuoja su architekto tuo pat metu kurtais Telšių gimnazijos rūmais – jeigu pastarųjų architektūrą galima laikyti vienų gryniausių funkcionalizmo pavyzdžių visoje šalyje, tai vyskupijos pastatas atspindi konservatyvesnes modernizmo formas plitusias visuose Lietuvos miestuose.

Galbūt tai buvo nulemta ir užsakovo norų, bet ne ką mažiau pastato išvaizdą greičiausiai lėmė ir numatytoji jo vieta reprezentatyviame kampiniame sklype, vienos svarbiausių miesto gatvių ir Katedros aikštės susikirtime. Masyvūs pastato fasadai architektūrinėmis priemonėmis tarsi išskaidomi į mažesnes plokštumas, kuriant smulkesnių, atskirų pastatų įspūdį, kur kas būdingesnį vyraujančiam aplinkiniam miesto užstatymui. Tokiu būdu yra prisitaikoma ir prie čia esančio reljefo pokyčio – pastatas įkomponuotas itin organiškai.  Be to, fasaduose aiškiai atsispindi ir skirtingos pastato dalių funkcijos: jeigu numatytoji gyvenamoji dalis atrodo kaip būdingas gyvenamojo namo pavyzdys, tai kone labiausiai išsiskiriančios kampinės pastato dalies aklinos plokštumos, viršutinėse aukštuose pabrėžiamos tik vertikalių langų nišų, pakankamai aiškiai suponuoja kad čia – salė. Kaip ir fasadų asimetrija, taip ir vidinės funkcijos bei išorinio vaizdo sąskambis – būdingos modernistinės architektūros savybės.

Konservatyviajam lietuviškam modernizmui čia būdingas darnus įsiliejimas į jau egzistuojantį miesto audinį, šlaitinio stogo panaudojimas ar tas pats žaismas su horizontalėmis ne tik skaidant fasadus, tačiau ir apjungiant langus. Tiesa, ne visa pirminė pastato išorės idėja išliko: sovietmečiu statant kultūros namų pastatą, buvo sudarkytas subtilus dešiniosios Katedros pusėn žvelgiančio fasado dalies sprendimas. Panašiu laiku iš kitos teatro pusės atsiradęs stambus, sovietiniam modernizmui būdingas pastatas tik išryškina S. Stulginskio gebėjimą pajausti aplinką: minėtasis vientisas, monolitiškas, atitrauktas nuo senosios užstatymo linijos statinys smarkiai kontrastuoja su vietos užstatymu. Pastato statyboje naudotos modernūs to laiko konstrukciniai sprendimai – tai itin akivaizdu užėjus į pagrindinę pastato patalpą – didžiąją salę.

Detail