Aprašymas

Stakliškių Švč. Trejybės bažnyčios statinių kompleksas

Vos už dešimties kilometrų nuo įspūdingos Jiezno šventovės, apylinkių panoramoje kyla dar viena vėlyvojo baroko bokštų pora. Tai – Stakliškių Švč. Trejybės bažnyčia, pastatyta tarp 1765 ir 1776  m. seniūnijos valdytojo Juozapo Teodoro Boufalo iniciatyva. Prie palyginti siauro pagrindinio vienanavio bažnyčios tūrio šonuose primūryti aukšti trijų tarpsnių bokštai – bažnyčios proporcijos akcentuoja vertikalumą. Šventovės fasaduose gausiai naudojamas jonėninis orderis, kurį matome tiek šoniniuose bokštų piliastruose, tiek ir masyvaus, per du aukštus nusitęsiančio portalo kolonuose. Pastarasis viršuje užbaigiamas pertrauktu trikampiu frontonu, kurio įgilintoje dalyje matome reljefine kompozicija dekoruotą timpaną.

Už jo į viršų kyla masyvus, kur kas dinamiškesnių formų dvitarpsnis didysis frontonas, kurio apatinė dalis užimą beveik visą tarp bokštų esantį plotą. Šį taip pat sudaro dvi skirtingame lygyje išdėstytos plokštumos. Šonuose, pirmajame plane išdėstytos kolonos supa gilyn atitrauktą piliastrais akcentuotą centrinę plokštumą ir laiko viršutinio frontono tarpsnio šoninius fragmentus, kuriuos užbaigia laužta, atitraukta centrinė dalis. Tokią frontono kompoziciją dar labiau praturtina iš šonų esantys išsikišę voliutų motyvai. Išgaubti viršutiniai bokštų tarpsniai, iš kampų supami voliutų, kiek primena jiezniškius, tačiau laužytą formą jiems suteikia kraštiniai piliastrai, o ją viršuje atkartojantys profiliuoti karnizai verčia bokštų tarpsnius kur kas „sunkesniais“.

Bažnyčios tūrį kerta transeptas, suteikiantis jai kryžminį planą – tiek transepto kraštai, tiek ir penkiasienės apsidės kraštinės yra akcentuojamos sudvejintais piliastrais, kuriuos tarpusavyje viršuje apjungia itin platūs, vientisi stilizuoti jonėniniai kapiteliai. Vidaus erdvė siaura, tačiau aukšta – toks sprendimas lėmė pakankamai gerai apšviestą šventovės vidų. Bažnyčią iš vidaus dar labiau padidina bei monumentalų  įspūdį kuria kupolinis skliautas, kylantis virš transepto ir navos sankirtos. Tapybinio dekoro interjere beveik nėra – saikinga puošyba čia skleidžiasi per lipdybinius elementus. Išraiškingiausi – jonėniniai piliastrų kapiteliai, stambūs, laužyti antablementai bei jų karnizai;  barokinė sakyklos, krikštyklos bei altorių ornamentika. Antrajame pagrindinio altoriaus tarpsnyje matome baroko laikotarpiui būdingu saulės motyvu dekoruotą vadinamąją gloriją.

Kuklūs, tačiau greičiausiai panašiu metu atsiradę masyvūs pagrindiniai šventoriaus vartai kontrastuoja su graikščiomis bažnyčios formomis – darytina prielaida, kad jų išvaizda pakito. Žavūs, kuklių barokinių formų yra mažesnieji, kraštiniai varteliai, primenantys nedidelis koplyčias. Iš šventoriaus pusės jie įgaubti, suformuojant savotišką vidaus erdvę. Elementarių formų piliastrai jų kraštuose tarpusavyje yra apjungiami profiliuotų karnizėlių, atkartojančių arkos išlanką.

Informacija

360° Virtualus turas