Aprašymas

Smiltynės kurhauzas

Kaip ir visa Kuršių Nerija, Smiltynė daugelį metų buvo menkai apgyvendinta teritorija su keliomis žvejų sodybomis ir smukle. Vis tik keičiantis socialinei situacijai ir populiarėjant rekreacinei kultūrai, pajūris kitapus marių tapo vis populiaresne miestiečių poilsio vieta. 1900 m. teritoriją prijungus prie miesto jos svarba dar labiau išaugo: tarpukarinėje spaudoje Smiltynė jau buvo įvardinama kaip „pagrindinis Klaipėdos kurortas ir vasarvietė“. Kuršių marių pakrantėje pradėjo dygti turtingųjų klaipėdiečių vasarinės vilos, o smuklės vietoje pastatytas didelis kurhauzas. Pastarojo tipo pastatai poilsinėse vietovėse būdavo savotiškais kultūriniais centrais: juose tilpdavo viešbučiai, šokių salės, restoranai. Šis nebuvo išimtis – tai buvo ne tik viena svarbiausių pramogų vietų anuometinėje Klaipėdoje, bet ir didžiausias Smiltynės statinys bei simbolis. Be kitų pramogų, čia buvo įrengti teniso kortai, panoraminė lauko kavinė ir prieplauka, kuria naudojosi ne tik didesnieji laivai, bet ir vandens sporto entuziastai.  Kadangi kurhauzas buvo pastatytas ant nedidelės kalvos, tai sustiprino jo dominuojantį įspūdį pakrantėje, be to iš jo buvo matomas įspūdingas uostamiesčio vaizdas.

Smiltynės kurhauzas – tai visų pirma dar nuo 19 a. pabaigos Vokietijoje, o ypatingai jos kurortuose išplitusio romantizuoto „tėvynės stiliaus“ pavyzdys, turintis būdingą stogo konstrukciją, balkonų apipavidalinimą ir dalinės fachverko konstrukcijos panaudojimą. Nors pastarosios konstrukcijos pastatų statyba Klaipėdoje po 1900 buvo apribota, tačiau išimtys buvo taikomos pastogių dalims bei užmiesčio viloms. Tuomet plitusio jugendo įtaka juntama visų pirma fachverkinių elementų rašte. Stiliui būdingo dekoro išlikusio galima rasti ir ant medinio vienaukščio priestato bei laiptinės tvorelių rašte. Pastato pagrindinis fasadas simetriškas: triaukščių šoninių rizalitų vizualinis sprendimas kuriamas būtent per fachverkines konstrukcijas ir balkonus. Per visą viduriniosios dalies antrąjį aukštą jie apjungiami mediniu balkonu-galerija, dengiama pagrindinės stogo konstrukcijos. Sudėtingos formos stoge įkomponuoti du stoglangiai bei tuometei kurortinei architektūrai būdingas akcentuotas bokštelis, kuris yra žemesnis už bendrą pastato aukštį. Nors per sovietines rekonstrukcijas interjeras buvo beveik visiškai sunaikintas, tačiau išliko dalis išplanavimo sprendinių bei koridorius gaubiančios arkos. Neišliko dalis monumentalių laiptų, vedusių į pagrindinį įėjimą, o pakeistas reljefas sumažino pastato įtaką aplinkiniam kraštovaizdžiui. Vis tik kurhauzas bei jį supančios vilos formuoja stipriausią išlikusią vokiškosios XX a. pradžios kurortinės architektūros kolekciją Lietuvoje.

Informacija