Description

Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia

Iš keturių gyvenviečių suformuotam Šilutės (tuomet – Šilo karčemos) miesteliui XX a. pradžioje ir toliau sparčiai augant prireikė naujos liuteronų šventovės. Vienoje iš prijungtų dalių, Verdainėje,  buvusi bažnyčia nebepatenkino visų gyventojų poreikių. Jau 1913 m. buvo padėtas naujos šventovės kertinis akmuo, bet iki I-ojo pasaulinio karo spėta pastatyti tik kleboniją. Bažnyčios statybos užsitęsė net iki 1926 m. Pagrindinė miesto tikinčiųjų bendruomenė gavo naujus, erdvius namus su beveik tūkstančiu sėdimų vietų.

Nors stilistiškai bažnyčia priskirtina vis dar regionui būdingai neogotikai, tačiau šilutiškė šventovė skyrėsi nuo daugelio aplinkinių savo pirmtakių vien jau tuo, kad buvo tinkuota. Nors bažnyčią projektavo iš šio krašto kilęs Curt Cutknecht, architektūriškai ji kur kas artimesnė kitų Vokietijos imperijos regionų statiniams. Prie išskirtinių bažnyčios akcentų vertėtų paminėti aukštą skaldytų akmenų cokolinę juostą, bokšto dalyje išaukštėjančią per visą pirmąjį pastarojo tarpsnį. Profiliuotame portale įgilintą pagrindinį įėjimą papildo dveji šoniniai, virš kurių – reljefinės kompozicijos. Itin žaismingas elementas – virš įėjimų įrengti trijų smailiaarkių langelių „įrėmintų“ nedideliais piliastrais su antablementu motyvas, susišaukiantis su viršutinio bokšto tarpsnio sprendiniu. Pagrindinę bokšto smailę supa keturios mažesnės. Jos kresnos, tačiau puikiai pritaikytos bažnyčios proporcijoms. Daugelyje Lietuvos neogotikinių šventovių smailes papildo kur kas smulkesni pinakliai.

Bažnyčia stačiakampio plano, trijų navų: pagrindinę erdvę supa liuteronų bažnyčioms būdingos galerijos. Būdingas ir lakoniškas vidaus įrengimas, daugiausiai apipavidalinant įvairias funkcines dalis. Kadangi Šilutės bažnyčia nukentėjo gerokai mažiau už daugelį Mažosios Lietuvos šventovių, išliko daugelis net ir smulkiausių elementų. Nors neogotikos interjere mažai, tačiau jis puikiai atspindi gan eklektiškas amžiaus pradžios tendencijas – tą galime pamatyti išlikusioje sienų tapyboje, lubų dekore, išlikusiuose sietynuose ar stilizuotuose kolonų kapiteliuose. Įrengiant bažnyčią buvo kiek įmanoma daugiau panaudojamas vietos meistrų darbas. Pavyzdžiui, ąžuolinį altorių bei sakyklą pagamino vietinės Munko dirbtuvės. Išlikę ir atgarsių iš kiek tolimesnių buvusios Vokietijos imperijos vietų: sienas ir skliautus ištapė Karaliaučiaus profesorius Richard Pfeiffer, pagal kurio projektą buvo pagamintas ir išlikęs vitražas. Bažnyčios varpai buvo nulieti Tiuringijoje.

Detail

360° Virtual Tour