Aprašymas

Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir Šv. Benedikto bažnyčia (Bažnyčia ir buv. vienuolynas)

Manoma, kad į 1316 m. įkurtus Senuosius Trakus iš Kernavės vėliau buvo perkelta Lietuvos didžiosios kunigaikštystės sostinė, prieš šiam titului iškeliaujant į Vilnių. Kai Senieji Trakai nebeteko reikšmės, Vytautas savo gimtąją pilį 1405 M. perleido benediktinams ir pastatydino čia bažnyčią, o XVI a. antrojoje pusėje vienuoliams buvo pastatytas naujas vienuolynas bei bažnyčia, sudegę 1757 m. Atstatymo darbai tęsėsi ilgai, tačiau iki galo jų taip ir nespėjus įvykdyti carinė valdžia 1845 m. vienuolyną uždarė. Iki galo neužbaigtas pastatas atiteko Senųjų Trakų parapijos reikmėms. Tik XIX a. gale buvo gautas leidimas naujos bažnyčios statybai, o tiksliau – buvusio šiaurinio vienuolyno korpuso perstatymui, kuris buvo užbaigtas 1899 m. Įdomu, kad pastatą suprojektavęs vilnietis Apolinaras Mikulskis dirbo beveik vien tik su gyvenamaisiais namais. Nors kiek ir pakitęs, tačiau bažnyčios siluete vis dar akivaizdus labiau vienuolynui būdingas tūris; ką išduoda ir šventovės planas, artimas raidei „L“. Šoniniai fasadai lakoniški – čia išsiskiria tik didelės smailiaarkių  langų nišos, plonos mentės ir kuklus karnizas. Pagrindinis pastato akcentas – keturi dviejų pakopų kontraforsai, kurių įstrižai pasuktos viršutinės dalys vertikaliai skaido gan paprastą priekinį fasadą, sudarytą iš keliuose lygiuose išdėstytų smailiaarkių langų bei kuklaus gotikinio portalo. Pastarasis – iš profiliuoto, netinkuoto apvado – panašiai apjuosiamas ir virš įėjimo esantis apvalus langas. Kontraforsai perauga į dviejų skirtingų aukščių pinaklius, kurių sienose įkomponuotos aukštos, veržlumo suteikiančios nišos. Virš stogo linijos pinakliai tarpusavyje apjungiami netinkuotomis arkatūromis, formuojant savotiškas atikines sieneles. Kiek žemesnis pinaklis kyla fasado centre, virš jo viršuje įkomponuotos karūnos motyvo iškyšos – ant šios nedidelės centrinės vertikalės – nedidelis kryželis. Konraforsas-pinkalis kyla šiaurės rytų priestato fasado krašte, darniau įkomponuodamas jo tūrį į bažnyčios siluetą. Trinavė šventovės erdvė skaidoma pusapvalėmis arkomis apjungtų piliorių, per kurių aukštį nutįstančios mentės viršuje susijungia su smulkiu, profiliuotu karnizu. Bažnyčios erdvė utilitari – ryškiausiais dekoratyviniais akcentais čia galima išskirti įrangos elementus, kaip antai, eklektiškų formų altorių ar neogotikinius vargonus.

Informacija