Aprašymas

Rykantų Švč. Trejybės bažnyčia

Atsidūrusi tarp dviejų šiuolaikinių magistralių – svarbiausio šalies kelio ir vienos intensyviausiai naudojamų geležinkelio linijų, ant nedidelės kalvos stovi nedidelė Rykantų bažnyčia. Kaip ir daugelis senųjų kulto pastatų, šventovė turi bent keletą stiliaus bruožų. Ir nors čia esama nemažai gotikos elementų, tačiau sakralinių Lietuvos pastatų kontekste šventovė yra svarbi kaip pakankamai reto renesanso stiliaus pavyzdys. Kaip ir nemažai šalies renesansinių šventovių, Rykantų bažnyčia susijusi su reformacija: ją evangelikų reformatų bendruomenei XVI a. pastatė Mikalojus Talvošas, tuomet buvęs šių žemių valdytojų. Nėra vienašališkos nuomonės, kada bažnyčia buvo konvertuota į katalikų maldos namus: XVII Rykantų apylinkės atiteko Oginskių giminei, kurie ją suremontavo.  Septynioliktame arba aštuonioliktame amžiuje čia jau buvo įsikūrę katalikai.

Pastatas laikytinas vienų pirmųjų trinavių halinių bažnyčių Lietuvoje, neturinčių bokšto. Stačiakampio plano pastato konstrukcija – gotikinė. Tai atspindi stambūs kontraforsai ir renesansui būdingose įgilintose pusapvalėse nišose esantys smailiaarkiai langai. Vis tik labiausiai išskirtini čia būtent vėlesniojo stiliaus elementai – ypatingai dvitarpsnis griežtų formų frontonas. Atskirta masyvaus karnizo, frontono apatinė dalis skaidoma simetriškai išdėstytų užapvalintų nišų. Dviskirsniai piliastrai laiko karnizą su viršutine frontono dalimi, skaidoma stačiakampių nišų, kurias vainikuoja trikampė viršutinė dalis. Didžiojoje apatinio tarpsnio nišoje yra išlikusi jau katalikybės laikotarpiu atsiradusi freska, vaizduojanti Šv. Jurgį.

Tris pastato navas skaido dvi eilės kolonų, laikančių kryžminių skliautų konstrukcijas. Presbiterija užbaigiama pakankamai būdinga trisiene apside, tačiau čia taip pat sutinkame ir renesansinėms bažnyčioms svetimą bruožą, jog presbiterija užima visų trijų navų plotį. Pastato simetriją kiek ardo iš rytinės pusės pristatyta vienaukštė zakristija. Tarpukariu tvarkant bažnyčia buvo atrastos interjerą papildančios barokinės freskos, datuojamos XVII a. meistrui Jonui Janavičiui. Bažnyčios erdvėje išdėstyta keliolika scenų, vaizduojančių 14 kryžiaus kelio stočių ir 15-oji – Kristaus nuėmimą nuo kryžiaus. Ant virš įėjimo esančio vargonų choro krašto pavaizduoti devyni Dominikonų šventieji, o presbiterijoje – dveji Oginskių portretai. XIX a. prie bažnyčios buvo pastatyta nedidelė medinė varpinė.

Informacija

360° Virtualus turas