Aprašymas

Pieno centro centrinės pieninės pastatų kompleksas

Pramoninis architektūros paveldas Lietuvoje ilgą laiką buvo ignoruojamas. Ne išimtis buvo net ir iškiliausi šios funkcijos tarpukario pastatai, dažniausiai atspindėję pagrindinę tuometės Lietuvos – žemės ūkio šalies – pramonės kryptį – maisto gamybą. „Pienocentras“, vienijęs šalies pieno kooperatyvus, buvo viena didžiausių šalies įmonių ir savo veiklą vis plėtė: šalia pieno, netrukus buvo imtasi ir kiaušinių, o vėliau ir vaisių perdirbimo, prekybos ir gamybos modernizacijos. Po Lietuvą nusidriekė ir firminių krautuvių bei užkandinių tinklas. Bendrovės iniciatyva visoje Lietuvoje dygusios naujos, modernios pieninės, supirkimo punktai bei kiti gamybiniai bei ūkiniai pastatai, tapo spėriai vykusios šalies modernizacijos simboliais. Daugelis šių statinių tapo ne tik technologiškai pažangiausiais provincijos taškais, tačiau, neretai, ir vieninteliais modernistinės architektūros pavyzdžiais mažose gyvenvietėse. Kaune, tuometei Laikinajai sostinei bei strategiškai svarbiam maisto pramonės centrui, reikėjo didelio gamybinio komplekso, galėjusio aptarnauti visą aplinkinį regioną.

1934 m. pradėti projektavimo darbai, o kompleksas buvo vystomas palaipsniui – prie skirtingų jo pastatų dirbo Kauno architektai bei inžinieriai, kuriuos šiandien drąsiai galima įvardinti kaip šios srities žvaigždyną: Bronius Elsbergas, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Jonas Kova-Kovalskis, Algirdas Prapuolenis, Anatolijus Rozenbliumas. 1935 m. užbaigta pirmoji būsimojo ansamblio dalis. B. Elsbergo šaldytuvo pastato industriškai utilitarus raudonų plytų fasadas priešakinėje pusėję akcentuojamas dviejų bokštelių, kurie atspindi vieną pagrindinių modernizmo kriterijų: tarnauja ne tik estetinei, bet ir funkcinei paskirčiai. Bokšteliuose buvo įrengti liftai. Bokštelių viršuje galima išvysti ir architekto firminį „autografą“, sutinkamą daugelyje jo projektuotų pastatų: tai keliais tarpsniais išdėstytos smulkios, neilgos traukos (juostos). Savotišką sąskambį su pagrindinėmis fasado vertikalėmis kuria ir vertikalios šviesaus tinko juostos, kontrastuojančios su raudonų plytų fasadais ne tik spalva, tačiau ir faktūra. Šoniniai fasadai dalyje sutrejinti pagal trijų segmentų šlaitinio stogo formą; iš pietrytinės pusės pastato architektūrinę raišką pagyvina ir klasikinę citatą įneša trys pusapskritės langų arkos. Modernią pastato konstrukciją atspindi pirmajame ir antrajame aukštuose matomi gelžbetoniniai atraminiai stulpai – pastato viduje yra išlikę ir sraigtiniai laiptai.

Pats pieninės pastatas radosi 1936 metais. Architektūros istorikė Marija Drėmaitė yra ištyrusi, jog nors statinio technologijas „Pienocentrui“ pardavusi danų įmonė siūlė ir saviškį tipizuotą pastato projektą, tačiau architektas V. Landsbergis-Žemkalnis nusprendė sukurti originalios architektūros pastatą. Kaip ir šaldytuvas, pieninė dengta trijų segmentų šlaitiniais stogais – vis tik ši detalė čia kur kas labiau akcentuota ir pastato architektūroje: šoniniuose fasaduose kuriamas trijų suglaustų identiškų pastatų vaizdas. Sutrejinti, masyviais apvadais apjungti šoninių fasadų langai frontonuose papildomi apvaliais švieslangiais. Masyvius pagrindinio fasado langus, atgręžtus į rytų pusę, galima laikyti tiesioginiu modernizmo siekio atgarsiu – taip buvo kuriama sveika, šviesi, natūralia dienos šviesa apšviesta darbinė aplinka. Pagrindinis kiek asimetriško fasado akcentas – šaldytuvo pastatą iš dalies cituojantis raudonų plytų rizalitas su langų vertikalėmis bei apvaliu švieslangiu. Kaip ir šaldytuve, industrinę pastato paskirtį vis dar pabrėžia rampa. Pastato viduje galima išvysti modernių gelžbetoninių konstrukcijų išdavas bei išlikusius pagrindinius laiptus.

Tuomet sparčiai karjeros laiptais kilęs jaunosios architektų kartos atstovas J. Kovalskis 1938 m. suprojektavo sandėlį. Čia modernistinės formos kur kas labiau apsijungia su stilizuotomis gotikinių sandėlių interpretacijomis: nenuostabu, kad čia kur kas labiau akcentuotas ir šlaitinis stogas. Pastato šoniniai bei vidurinis tūriai pasukti galu į gatvę ir netinkuoti, o frontonuose įterpti nedideli smailiaarkiai švieslangiai bei centrinėje dalyje esančios durys atspindi ketvirtojo dešimtmečio gale į Europos modernistinę architektūrą sugrįžusius romantizuotus praeities elementus. Frontonai, smailiaarkių nišų panaudojimas ir vidurinio rizalito durų vertikalė suteikia pastatui veržlumo, kompensuojančio fasaduose išdėstytų langų bei jų tarpusavio apjungimo horizontales. Raudonplyčius „gotikinių sandėlių“ fasadus jungiančios šviesaus tinko dalys kuria ne tik kontrastą, tačiau ir vizualiai juos atskiria. Šoninių fasadų išraišką papildo tinkuotos laiptinių vertikalės. Ankstesniuose komplekso pastatuose sutinkamos gelžbetoninės konstrukcijos čia sutinkamos rūsyje – pagrindiniuose pastato aukštuose įrengti kniedyti plieno atraminiai stulpai bei sijinė perdanga. Be išlikusių autentiškų laiptų turėklų, viena įdomiausių įrangos dalių yra paties architekto suprojektuotos stumdomos durys. Pakankamai įspūdingos ir pačios sandėlių erdvės.

Nors pirminis administracinio, prekybinio ir gyvenamojo pastato projektas buvo kur kas monumentalesnis, galbūt dėl ekonominių paskatų, 1938 m. išdygo kur kas kuklesnis V. Landsbergio-Žemkalnio bei A. Prapuolenio kurtas statinys. Konservatyvus pastatas atspindi gan lakoniškos architektūrinės išraiškos kaunietiško modernizmo požanrį, dažnai sutinkamą smulkesniojoje administracinėje bei gyvenamojoje architektūroje. Išraiškingiausias momentas, pastatui suteikiantis dinamišką vaizdą – pagal gatvę išlenktas jo tūris. Pagrindinį pastato tūrį su prie vartų išdėstyta vienaaukšte dalimi vizualiai sujungia langų apvadai. Šalia buvo suprojektuotas ir ūkinis pastatas. Atskiro paminėjimo vertas ir šiuo metu apleistas, vėliausiai atsiradęs tų pačių autorių projektuotas įmonės dukterinės „Sodybos“ bendrovės sulčių fabriko pastatas, savo architektūra pratęsiantis pirmojo pastato idėją. Įdomu, kad prie jo dirbo ir A. Rozenbliumas – kone garsiausias šalies gelžbetoninių konstrukcijų inžinierius.

Komplekso atsiradimas šioje vietoje urbanistiniu atžvilgiu susilaukė kritikos iš kai kurių tuomečių architektų ir inžinierių. Nors čia buvo vienas seniausių Kauno pramoninių rajonų, tačiau miestui sparčiai besiplečiant, dar trečiajame dešimtmetyje buvo kalbama apie reikmę jį po truputį iškelti. Nepaisant to, vadinamajame Karmelitų rajone atsirado tiek naujasis „Pienocentro“ kompleksas, tiek ir kai kurių kitų fabrikų nauji korpusai – pavyzdžiui, modernistinis „Kauno Audinių“ cechas, šiuo metu integruotas į „Akropolio“ prekybos centrą. Vietą nulėmė visų pirma patogi lokacija, buvusi tiek prie magistralinio geležinkelio, tiek ir tuomečio Vilniaus plento ištakų. Svarbu buvo ir upė – užnemunės ūkininkams šioje vietoje netgi buvo įrengtas specialus keltas. Nepaisant kritikos dėl lokacijos, kaip ir ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Laisvės alėjoje išdygęs „Pienocentro“ administracinis pastatas, naujasis pieninės kompleksas tapo tuomečio architektūrinio pasididžiavimo objektu, tuo pačiu rodytas kaip ir šalies pramoninės pažangos simbolis.

Informacija