Nors manoma, kad pirmoji bažnyčia Perlojoje atsirado dar Vytauto Didžiojo laikais, tačiau dabartinė bažnytkaimio šventovė atsirado tik XX a. pradžioje. Dar prieš I-ąjį pasaulinį karą buvo parengti keli projektai, kurie taip ir nebuvo įgyvendinti: galiausiai ji buvo pradėta statyti 1928 m., pagal gerai žinomo istoristinių bažnyčių autoriaus Vaclovo Michnevičiaus projektą. Bažnyčios pašventinimo iškilmės vyko simboliniais 1930 m. – kai visa Lietuva minėjo vadinamuosius Vytauto Didžiojo metus. Šventovės architektūroje susipina kone labiausiai architekto pamėgti neogotikiniai ir neoromaniniai elementai: tiesa, dažniausiai jis juos naudodavo atskirai. Bažnyčios tūriai būdingi vienbokščiams gotiškųjų formų architekto pastatams, kaip antai, Birštono maldos namai, pastatyti pora dešimtmečių anksčiau. Ir vis tik, čia panaudotos užapvalintos langų arkos, tos pačios frizo juostos arkatūros ritmas mums visų pirma rodo neoromaniką.
Tiesa, labiausiai išskirtinė bažnyčios dalis mūsų laukia viduje, įžengus pro kuklų, iš fasado šiek tiek ištrauktą portalą: kaip ir Lentvario šventovės atveju, 1943 m. interjerą apipavidalino Jurgis Hopenas, įspūdingoje, visą šventovės erdvę apjungiančioje eklektiškoje tapyboje čia sugretinęs religinį bei lietuvių tautinį pasakojimus. Karo sukelto deficito metais dalį piešinių reikėjo atlikti pasitelkiant tradicines medžiagas – tapytojo ir jo mokinių atliktas darbas 2019 m. buvo nuosekliai restauruotas. Bažnyčios interjerui dar daugiau įvairumo suteikia neobarokinės altorių formos: skirtingai nei po jų sekusi gotika, romaniškosios architektūrinės formos viduramžiais iki Lietuvos praktiškai nespėjo ateiti. Galbūt tradicijos nebuvimas atsispindėdavo ir neoromaninėse šalies šventovėse, kurių vidaus įranga dažnai įgaudavo kitas stilistinės formas.
Perlojos Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia - Perloja 65372, Lietuva
