Description

Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios statinių kompleksas

Į pajūrio kurortą po truputį virstančiame miestelyje 1896-1897 m. buvusios medinės bažnyčios sklype Felikso Tiškevičiaus iniciatyva atsirado nauja šventovė, tapusi naujuoju pagrindiniu panoramos akcentu. Daugelį Lietuvos istoristinių šventovių galima sieti su dvejais architektais: vienas iš jų buvo Liepojos švedas Karlas Eduardas Strandmannas, kurio didžioji darbų dalis mūsų šalyje atsirado būtent Žemaitijoje. Jis buvo ir palangiškės autorius – gerą vardą Tiškevičių giminės tarpę jis jau buvo užsitarnavęs prieš dešimtmetį: būtent šio architekto ranka nubraižė šeimos mauzoliejinę koplyčią Kretingos kapinėse. Bažnyčios statyba buvo labai ilga: nors pamaldos čia pradėtos laikyti nuo 1907, tačiau pastatas galutinai užbaigtas tik tarpukariu.

Anot architekto kūrybą tyrinėjusių istorikų, Strandmanno vienbokščių sakraliųjų pastatų prototipu buvusi Stokholmo šv. Jono bažnyčia. Iš tiesų, didelė minėtosios šventovės įtaka jaučiasi ir Palangoje: tiek architektūroje, tiek ir plano sprendinyje. Bazilikinėje lotyniško kryžiaus bažnyčioje dominuoja 24 m. aukščio bokštas, iš visų keturių kampų remiamas laiptuotų kontraforsų: bokšto tarpsniai skiriami profiliuotų plytų raštu padengtais frizais. Virš puošnaus portalo esančiame tarpsnyje įkomponuotas rozetinis langas. Nors jie buvo itin būdingi neogotikai, tačiau būtent tokie masyvus ir smarkiai akcentuoti laikytini vienu iš architekto „skiriamųjų ženklų“.  Bokšto smailę supa keturi kontraforsų linijas užbaigiantys pinakliai ir palyginti kuklūs frontonėliai su įkomponuotais laikrodžio ciferblatais.

Šoniniai fasadai sudaryti iš laiptuotų kontraforsų ir smailiaarkių langų nišų ritmo: apatiniųjų, navų dalių nišose esančių langų išdėstymas paįvairintas ir jį iš viršaus papildančiais apvaliais langais. Kontraforsus ir pagrindinės dalies tūrį apjungia pakankamai retai Lietuvos neogotikoje sutinkamas elementas – arkbutanai, suteikiantys šventovei papildomo grakštumo. Transeptų fasaduose akcentuojamos didelės smailiaarkės nišos, su įkomponuotais smailiaarkiais langais, tinkuotomis nišelėmis, ir rozetiniais langais. Pastarieji sudaro sąskambį ne tik su  pagrindinio fasado vienu pagrindinių akcentų, bet ir su iš didžiosios nišos šonų esančiomis mažesnėmis rozetėmis. Frontonuose įkomponuotas palyginti saikingas aukštėjančių smailiaarkių tinkuotų  nišų sprendimas. Iš abiejų presbiterijos pusių priblokuotos dviaukštės zakristijos. Presbiteriją iš galo užbaigia būdinga penkiasdienė apsidė.

Trinavė bažnyčios erdvė – puikus stiliaus dvasios atspindys: daugiaprofiliai, netinkuoti pilioriai išsiskaido į kryžminius skliautus skaidančias nerviūrų juostas. Čia panaudota ir daugelis elementų, sutinkamų bažnyčios išorėje: smailiaarkės bei apvalios nišos, profiliuotų plytų juostos. Kaip ir būdinga gotikai, profiliuotos plytos bažnyčios architektūroje vaidina didelį vaidmenį: statyboje buvo naudojama net 18 skirtingų rūšių. Didžioji dalis bažnyčios vidaus įrangos taip pat pritaikyta prie pastato architektūrinių sprendimų: ypatingai išsiskiria 1907 m.  pagaminti trys altoriai, sukurti Tulūzos meistrų. Iš Prancūzijos atkeliavo ir puošni marmurinė sakykla bei baliustrados. Į vidaus erdvę šiek tiek kontrasto įneša du senieji barokiniai mediniai altoriai, kurie, kaip manoma, buvo perkelti iš senosios medinės Palangos bažnyčios.

Bažnyčios tvora bei vartai, užbaigti 1911 m., medžiagiškai ir architektūriškai papildo bažnyčios stilistiką. Dvitarpsniai jos stulpai atkartoja bažnyčios kontraforsų ritmą, o nedidelės smailėjančios arkos sukuria savotišką preliudą pagrindiniam statiniui. Vartai sudaryti iš dviejų dalių – mažųjų vartelių, kurie iš dešinės pusės yra prijungti prie pagrindinių. Virš pastarųjų arkos įrengtas tinkuotas frizas su plytų ornamentu ir išgrynintų, aukštėjančių gotikinių arkų frontonu.

Detail

360° Virtual Tour