Aprašymas

Nedzingės Švč. Trejybės bažnyčios statinių kompleksas

Kone pačiame Dzūkijos viduryje, vieno iš plentų pusiaukelėje tarp Varėnos ir Merkinės, įsikūręs nedidelis Nedzingės bažnytkaimis. Pastarąjį statusą jis įgijo XIX a. viduryje – 1849 m. buvo konsekruota nauja, mūrinė vietos bažnyčia. Ją dar 1840 m. suprojektavo vilniškis architektas Karolis Gregotovičius. Ir nors pastarasis šiandien dažniau prisimenamas daugiau dėl savo projektuotų romantizmo stilistikos šventovių, pastarojo čia tik užuominos – Nedzingės ir ją supantys pastatai yra vientisas klasicistinis ansamblis.

Pati šventovė – vėlyvajam klasicizmui būdingas bebokštis, stačiakampio plano pastatas su portiku. Pastarasis sudarytas iš keturių dorėninių kolonų, remiančių antablementą, kurio frizas dekoruotas triglifais, o po karnizu išdėstyti dantukai. Tokia forma tiek karnizas, tiek ir frizo juosta nusitęsia per visus bažnyčios fasadus; trikampis pagrindinio fasado frontonas užbaigiamas panašiu karnizu. Fasado kampai akcentuojami stačių kampų piliastrais.  Tokius pat galime pamatyti ir apėję bažnyčią: vis tik galiniame fasade jų net keturi – jais ne tik akcentuojami kampai, tačiau ir skaidmas fasadas.

Šoninis fasadas palyginti lakoniškas –  baltai tinkuotos polangių frizo juostos skaidomas į du tarpsnius. Apatiniame dominuoja sienos plokštuma, tuo tarpu antrajame išdėstyti nedideli, pusapvalėse arkose įstatyti langai. Vienas labiausiai išskirtinų bažnyčios elementų – vėlyvojo klasicizmo šventovėms būdingą jos stačiakampi planą ardantys zakristijų priestatai, dekoruoti dvikoloniais portikais, kurie savo architektūrinėmis detalėmis mažesnėje skalėje tarsi atkartoja pagrindiniame fasade matytus sprendimus. Tiesa, jie gerokai kuklesni – čia nėra triglifų, o karnizai nedekoruoti dantukais.

Vos įėjus į vidų, pasitinka dvi apvalios kolonos, laikančios vargonų chorą; patenkame į cilindro formos medinėmis lubomis dengtą kompaktišką, vienanavę šventovės erdvę. Dekoro interjere mažai. Puošniausi elementai – įvairi bažnytinė įranga. Klasicistiniai altoriai iš abiejų pusių įrėminami modifikuotų dorėninių kolonų – antablementai įgilinti, o frontonai pertraukti. Šioje nišoje prasideda viršutiniai, toliau atitraukti jų tarpsniai. Jų kompozicija panaši, tik mažesnėje skalėje. Tiesa frontonai čia nėra pertraukiami, tačiau įgilinti kartu su antablementais. Tik didžiajame altoriuje viršutinė dalis užbaigiama antablementu, beveik remiančiu bažnyčios lubas. Žavios išlikusios autentiškos šventovės grindų plytelės, dekoruotos kraštuose ir ties įėjimu. Po bažnyčia išlikęs laidojimo rūsys, kuriame ilsisi jos fundatoriai.

Klasicizimui būdingi ir kiti ansamblio pastatai. Įprastas to laikmečio sprendimas – nedidelė varpinė, pastatyta šventoriaus kampe. Apatinis, aukščiausias jos tarpsnis sumūrytas iš lauko akmenų – tai galima vadinti nedidele užuomina į tuomet jau plitusias romantistines madas; viršutinis – tinkuotas, su įgilintose plokštumose išdėstytomis užapvalintomis nišomis visose pusėse. Tiek arkų forma, tiek ir dantytas karnizas susišaukia su šventovės architektūra. Netoliese stovi vienalaikis klebonijos pastatas, primenąs to meto medinius dvarelius – simetriškas mūrinis pastatas su keturių kolonų portiku ir langais, iš viršaus dekoruotais tiesiais sandrikais. Virš centrinės dalies pristatytas medinis mezoninas su balkonu, laikomu portiko.

Informacija

360° Virtualus turas