Aprašymas

Molėtų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia

Dabartinė, neobarokinė Molėtų bažnyčia pastatyta klebono Kazimiero Bandzebičiaus iniciatyva – 1905 m. pradėtos statybos buvo užbaigtos po dvejų metų. Pastatas stovi tuometiniame miestelio pakraštyje, supamas dabar jau senosiomis vadinamų kapinių – toks šventovės išdėstymas gyvenvietės struktūros atžvilgiu Lietuvoje sutinkamas ne vienoje vietoje,  tačiau yra kiek retesnis už bažnyčias centrinėse dalyse. Tiek bažnyčios išorėje, tiek ir vidaus erdvėse matome gan nuoseklų baroko elementų panaudojimą, tiesa, kaip ir buvo daugeliui neobarokinių šventovių, stiliaus formos čia kiek supaprastintos, išspręstos gana akademiškai. Pakankamai griežtai išreikštoje šventovės architektūroje matome ir neoklasicizmo įtaką.

Bazilikinio pastato planas artimas stačiakampiui, tačiau vis tik kryžminis – transeptas į šonus išsikišęs labai nedaug ir kur kas labiau išryškinamas per savo stambų tūrį, atitinkantį centrinės navos aukštį. Tokio paties aukščio ir presbiterija su užapvalinta apside – šonininių navų tūrius už transepto pratęsia zakristijos. Iš toli matomi dveji bažnyčios bokštai šiek tiek išsikišę į šonus – jų kraštinės išdėstytos vienoje linijoje su transepto iškyšomis. Virš kvadratinio plano dviejų apatinių tarpsnių kyšo šalies baroko šventovėse dažnai sutinkamas sprendimas – siauresni bei dinamiškesnių formų viršutiniai tarpsniai, kurių įtaigumas kuriamas nusklembtais kraštais, profiliuotais, laužytais karnizais bei išgaubtais šalmais. Ir vis tik, viršutiniai tarpsniai nėra tokie, kokie originaliai buvo sumanyti architekto – 1944 m. jie tapo karo audrų aukomis ir šiandien matomos vertikalių viršūnės yra 1977 m. atstatymo rezultatas. Pažvelgę į senąsias nuotraukas matome siauresnius, tačiau kvadratinį planą išlaikančius bokštus, o grakštumas čia kurtas per visai kitokias šalmų formas – jie buvę smailūs, artimi piramidės formoms ir paįvairinti pertraukimu su nedidelėmis liukarnomis.

Iš fasado plokštumos centre išsikiša rizalitas, atliepiantis pagrindinės navos tūrį. Panaudojant panašų sprendimą kaip ir juos pratęsiančiose atitinkamose bokštų dalyse, rizalito šonai abiejuose tarpsniuose išskiriami mentėmis, o vidurinės plokštumos dar kartą išskiriamos jau piliastrais. Tarpsnius tarpusavyje bei frontoną skiria kuklūs antablementai, nusitęsią aplink visą bažnyčios tūrį. Pagrindinis portalas sudarytas iš pusapskritės įėjimo arkos stambiu apvadu, jį viršuje pratęsiančio kuklaus stačiakampio apvado ir segmentinio sandriko. Antrajame tarpsnyje įkomponuotas langas, o rizalitą užbaigia trikampis frontonas supamas profiliuoto apvado ir nedidelė apskrita langelio niša plokštumoje.

Transepto fasadai atkartoja pagrindinio rizalito kompoziciją, tačiau portalas čia pakeičiamas apatinio tarpsnio centre išdėstytomis įgaubtomis nišomis. Šių kampuose atsikartojantis mentės ir piliastro sprendimas panaudotas ir zakristijų kampuose. Šoniniai navų fasadai, presbiterija bei apsidė skaidoma langų ir sudvejintų piliastrų ritmo – kompozicija paįvairinama pirmajame bei antrajame jų tarpsniuose besiskiriančios langų formos bei apvadų apipavidalinimo.

Šventovės viduje matome vyraujančias neobarokines formas. Sudvejintos piliorių bei piliastrų eilės laiko stambius, laužytų formų antablementus, virš kurių kylančios dekoruotos ramstinės arkos tiek šoninėse, tiek ir centrinėje navoje laiko kryžminius skliautus. Stilistiškai pritaikyti ir bažnyčios altoriai, kurių formose atsispindi kur kas laisviau nei pačio pastato atveju traktuojamos barokinės formos bei būdingų detalių įvairovė.

Informacija