Description

Lietuvos banko rūmai Utenoje

Nuo antrosios trečiojo dešimtmečio pusės mažesniuose Lietuvos miestuose buvo statomi svarbiausi visuomeniniai pastatai – mokyklos, bankai bei kultūrinę funkciją atlikdavę šaulių namai. Ypatingai monumentalūs buvo Lietuvos banko rūmai: tuo daugiausiai užsiėmė Mykolas Songaila, dar trečiajame dešimtmetyje suprojektavęs ir pirmąjį, pagrindinį vienos svarbiausių šalies finansinių institucijų pastatą Kaune. Nors ir išlaikę klasikinei architektūrai būdingą monumentalumą bei architektūrinius akcentus, jau ketvirtajame dešimtmetyje statyti mažesnių miestų bankai persipynė su modernizmo tendencijomis: iš dalies daugelį jų galima įvardinti kaip „nurengtą klasicizmą“. Modernesnę šių pastatų raišką galbūt lėmė ne tik besikeitusios architektūrinės mados, tačiau ir tai, kad daugelio jų bendraautoriumi ar pagrindiniu autoriumi, bendradarbiaujant ir M. Songailai, buvo vienas žymiausių Kauno „modernistų“ Arnas Funkas.

Vienas pirmųjų tokių pastatų, braižytų A. Funko, atsirado tuomet sparčiai besiplėtojusioje Utenoje. Pastatas dalinai simetriško „H“ raidės plano: priekinė ir galinė pastato dalys jungiamos vertikalaus centrinio korpuso, kuriame išdėstyta banko širdis – operacijų salė. Iš abiejų pusių ją supa vienaukštės dalys, kurios kiek įgilintos. Taip iš J. Basanavičiaus gatvės esantis šoninis fasadas kuria išskaidytą, tarsi iš kelių pastatų sudarytą išklotinę. Ir vis tik, skirtingus tūrius atitinkančiose fasado dalyse vyrauja simetrija. Klasicistiškai simetriškas ir pagrindinis fasadas: nors formos sumodernintos, tačiau monumentalumas čia vis dar kuriamas per menčių vertikalių ritmą ir stambų karnizą pastato viršuje. Įėjimai akcentuojami stambiais, įlenktais apvadais. Ir vis tik, lyginant su Lietuvos banko pastatu Kaune, ar net vėliau statytais tauragiškiais rūmais, pastate visų pirma jaučiama modernizmo dvasia.

Lygiai taip pat klasikinio monumentalumo bei modernių formų sintezė jaučiama ir įžengus pro pastato duris: modernizmo dvasiai būdingi šviesūs, lakoniški interjerai čia apjungiami su tokiomis iš seniau reprezentatyvumą atspindėjusiomis priemonėmis, kaip dirbtinio marmuro panaudojimas salę supančiose kolonose. Kaip ir daugelis kitų Lietuvos bankų pastatų, pasiekusių mus iš tarpukario, pastatas išsaugojo savo funkciją bei dalį originalių interjero elementų net ir per sovietmetį. Išliko net ir dalis baldų – operacijų salėje vis dar matome originalius stalus bei modernistinių formų minkštasuolius. Ne ką mažiau įdomūs, reprezentatyviam pastatui būdingi eksponatai – po pastatą išsibarsčiusios durys ar galinėje dalyje esantys sraigtiniai laiptai. Tiesa, prie pastato buvo priblokuotas sovietinę modernistinę architektūrą atspindintis priestatas – architektas pakankamai pagarbiai išsprendė istorinio pastato draugiją.

Detail

360° Virtual Tour