Aprašymas

Leipalingio bažnyčia

Kunigo Antano Kruševskio iniciatyva tarp 1806 ir 1821 m. Leipalingyje buvo sumūryta nauja, vėlyvojo klasicizmo stilistikai priskirtina šventovė. Tai – dar iš ankstyvojo klasicizmo perimtos stačiakampio plano bažnyčios be portiko tipo pavyzdys, neturintis bokštų. Visos bažnyčios vidaus erdvės integruotos į vientisą, masyvų tūrį. Gerokai vėliau, XIX a. pabaigoje šventoriaus kampe buvo pastatyta ir prie bažnyčios architektūros priderintų formų varpinė. Pagrindinį fasadą į penkias dalis skaido šeši lygūs piliastrai: tarp jų esančios plokštumos sudalintos braukomis, taip dar labiau pabrėžiant didelio bažnyčios pločio akcentuojamą horizontalumą. Vidurinėje plokštumoje įkomponuotas kuklus portalas su trikampiu frontonėliu; viršuje fasado kompoziciją užbaigia masyvus trikampis frontonas, viršuje paįvairinamas laužytų formų sienelės, iš abiejų pusių „laikančios“ nedidelį bokštelį.

Šoniniai bei galinis fasadas kur kas kuklesni: čia nėra braukų, o šonuose išdėstyti, pagrindinę bažnyčios vidaus erdvę apšviečiantys langai didesni, kitokios formos ir išdėstyti žemiau, negu pagrindiniame fasade. Galiniame fasade, kuris išskaidytas į keturias dalis, langai paįvairinti gan paprastos formos langų apvadais. Vidaus erdvę skaido jonėninio orderio piliastrai, tarpusavyje apjungiami arkomis ir laikantys stambią antablemento juostą. Presbiterinę dalį nuo navos iš kraštų skiria dvi to paties orderio kolonos; tuo metu vargonų chorą laikančios kolonos – dorėninės. Kiek įdomus centrinės ir šoninių navų kontrastas: nors jose nėra dekoro, tačiau čia panaudoti kryžminiai skliautai. Iš dešinės pusės presbiteriją supa zakristijos erdvė, o iš kitos įrengta koplyčia, išdėstyta navos ašyje.

Informacija

360° Virtualus turas