Aprašymas

Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios statinių kompleksas

Dabartinį barokinį Kudirkos Naumiesčio bažnyčios pastatą 1781-1783 m. pastatė daugiau nei šimtmečiu anksčiau čia įsikūrę karmelitų vienuoliai. Tiesa, maldos namai tuomet dar neturėjo bokštų – jie buvo statomi gerokai lėčiau. Nors manoma, kad šventovės vertikalės galutinai buvo užbaigtos tik 1870 m., tačiau išlikę dokumentai liudija kad 1842 m. keliavęs Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV-asis pamatęs aukštus tuomet Vladislavovu vadinto Naumiesčio katalikų šventovės bokštus, įsakė šalia buvusiame Širvintos miestelyje pastatyti ne mažiau įspūdingą liuteronų šventovę, kuri išdygo po dešimtmečio. Tik upės daugelį šimtmečių skirti Kudirkos Naumiesčio ir ryčiausias Vokietijos miestelis, Širvinta, nuo tol konkuravo ir bažnyčių smailėmis. Širvintos bažnyčia buvo apgriauta per II-ajį pasaulinį karą, o po jo kartu su visa gyvenviete sunaikinta. Kudirkos Naumiesčio šventovė, smarkiai apgriauta, tačiau išliko, nors per karą neteko iki šiol į pirminę išvaizdą neatstatytų buvusių kur kas išraiškingesnių barokinių šalmų.

Bažnyčios siluete dominuoja dveji, keturių tarpsnių bokštai, kaip ir būdinga vėlyvojo baroko šventovėms, šiek tiek ištraukti fasado plokštumos atžvilgiu. Suporinti piliastrai visų bokštų tarpsnių kraštuose remia profiliuotus, ties centrinėmis plokštumomis įlenktus karnizus, nusitęsiančius ir per centrinę fasado dalį; apatinio tarpsnio viršuje karnizai sudvejinti. Bokštų tarpsniuose išdėstytos identiškos užapvalintos arkos, tik apatiniame tarpsnyje šie pakeičiami ilgomis nišomis, tarsi pratęsiančiomis portalus; bokštų viršutiniai tarpsniai užbaigiami pusapvaliais frontonėliais – pagal jų formą išlenkti ir karnizai. Trys portalai skiriasi tik savo dydžiu ir frontono formomis – išlenktas didžiojo portalo frontonas viršuje užlūžta ir užbaigiamas penkiakampe dalimi, tuo tarpu šoniniai – išlenktos trapecijos formos; visų jų timpanuose įkomponuotos reljefinės kompozicijos. Šoniniai fasadai plokšti, skaidomi tik langų ritmo – akcentuotas čia tik cokolis ir profiliuoti karnizai. Pagrindinis bazilikos tūris užbaigiamas masyvios, aukštį ir plotį atitinkančios apsidės – iš abiejų presbiterinės dalies pusių prigludusios dviaukštės zakristijos, viena kurių yra užbaigiama nedidelio vienaukščio priestato, kuriame piliastrai „pasiskolinti“ iš pagrindinio fasado sprendinių.

Pro kryžminiu skliautu dengtą priebažnytį patenkame į trinavę vidaus erdvę, skaidomą gan įprasto piliastrų, apjungtų arkomis ritmo – viršuje jis užbaigiamas laužyto profiliuoto karnizo; šoninėse navose piliastrai sudvejinti. Šiandieninė bažnyčios erdvė pakankamai saikinga, gausia puošyba pasižymi tik XIX a. statyti neobarokiniai altoriai bei sakykla. Prie bažnyčios architektūros priderinti vėliau atsiradę šventoriaus pagrindiniai vartai, kurių šonines dalis jungia lenkti atikai, vizualiai tarsi papildantys laužytas frontono formas, artimas pagrindiniam šventovės portalui.

Informacija

360° Virtualus turas