Aprašymas

Komercijos mokykla

K. Donelaičio gatvėje. gausu svarbius tarpukarinės Lietuvos momentus žyminčių visuomeninių pastatų. Čia galime rasti ir iš išorės pakankamai kuklų pastatą, kuriam istorijos tėkmė davė ne tokį kuklų vaidmenį. Čia gimė modernusis Lietuvos aukštasis mokslas: 1919 m. čia įsikūrė Aukštieji kursai, o jau 1922 m. – Lietuvos universitetas, būsimasis Vytauto Didžiojo. Kaip centriniai universiteto rūmai jis tarnavo iki pat jo išskaidymo pokariu, tačiau mokslinė funkcija išliko: pastatas vis dar priklauso vienam iš senojo alma mater tradicijų perėmėjų, Kauno technologijos universitetui. Senoji didžioji aula vis dar naudojama kaip svarbiausia reprezentacinė aukštosios mokyklos patalpa.

Pastatas atsirado dar prieš I-ąjį pasaulinį karą: miesto valdybos iniciatyva 1912-1914 m. buvo pastatyti Komercijos mokyklos rūmai. Pastatą tyrinėjusi profesorė Nijolė Lukšionytė teigia, kad nors pastatas buvo pastatytas pagal tuomečio Kauno gubernijos jaunesniojo inžinieriaus Aleksiejaus Skrynikovo projektą, tačiau šis galėjo naudotis ir kiek anksčiau parengtais peterburgiečio Nikolajaus Maleino ir mums gerai žinomo K. E. Strandmanno brėžiniais. Gatvių kampe išdėstytas pastatas yra amžiaus pradžioje Rusijos imperijoje plitusio kiek modernizuoto neoklasicizmo pavyzdys. Nors pastato dekore panaudoti trikampiai sandrikai, po antrojo aukšto langais įkomponuotos plokštumos su augalinio dekoro elementais, frizo juosta, fasado šonines dalis išryškinantys piliastrai ir jų viduryje įkomponuoti jonėniniai puspiliastriai. Pastato vidaus planas atsispindi ir jo išorėje – iš A. Mickevičiaus g. pusės esančiame rizalite už trijų masyvių langų įrengta didžioji salė. Amžiaus pradžioje besireiškusi stilistinė eklektika kiek atsispindi paradinėse duryse, kurių skaidymas artimas art nouveau bruožams, šiuo laikotarpiu kartais naudotiems apipavidalinant smulkesnes funkcines istoristinių pastatų dalis ar kuriant jų interjerus. Įėjimas akcentuojamas portalu: dvi poros piliastrų laiko kuklią antablemento juostą viršuje paįvairintą lipdybinio dekoro elementais ir sumodernintų formų baliustrados imitacija.

Po pakankamai istoriškomis formomis slėpėsi XX a. dvasia: pastatas buvo vienas iš pirmųjų, kuriame mieste buvo panaudotos gelžbetonio konstrukcijos, čia buvo įrengta ir daugelis to meto kontekste pažangių patogumų. Įžengus pro pagrindinį įėjimą galime pamatyti vestibiulio tapybinio dekoro dalis, išlikusias itin puošnias paradinių laiptų tvoreles bei grindų dangą. Vis tik svarbiausia šio pastato dalis – didžioji aula, dengta gelžbetoniniu skliautu bei juosiama kuklių piliastrų ir lipdybinio dekoro juostos. Išskirtinės į aulą vedančios dekoruotos durys.  Laikui bėgant pastato funkcija praktiškai nekito, išliko ir šio pobūdžio pastatams būdingas išplanavimas. Kadangi tai buvo tarpukarinio VDU širdis, M. Songaila 1928 m. buvo paruošęs pastato perstatymo projektą, pasižymėjusį kur kas impozantiškesnėmis neoklasicistinėmis formomis. Vis tik, prisiminus, kad finansiniai ištekliai buvo pakankamai riboti, o didžiulis VDU Chemijos ir fizikos instituto rūmų pastatas buvo statomas itin ilgai, nereikėtų stebėtis, kad naujasis rūmų rūbas įgyvendintas nebuvo.

Informacija