Aprašymas

Kauno Vytauto bažnyčia

Tiek atplaukiančius į Kauną laivu, tiek atvykstančius iš Užnemunės krašto raitomis, ilgus šimtmečius pirklius ir keliautojus pasitikdavo veržlus gotikinis bokštas, puošęs prieplaukos krantą. Nors dėl tikslios pastatymo datos istorikai vis dar yra ginčijasi, tačiau manoma kad Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia yra seniausias išlikęs miesto pastatas, neskaitant pilies. Penkioliktojo amžiaus pradžioje Vytauto Didžiojo iniciatyva panemunėje atsirado ne viena bažnyčia –  tarp jų ir kauniškė, ilgainiui tapusi vienu svarbiausių miesto simbolių. Šventovė originaliai buvo statyta pranciškonų ordino vienuolių reikmėms, kurių vienuolynas buvo įkurdintas šalia. Pranciškonų vienuolynas ir bažnyčia buvo uždaryti 1845 m., o dėl tuo metu vykusios rusifikacijos šventovė netrukus buvo paversta stačiatikių soboru. Katalikų reikmėms bažnyčia grįžo tik po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, 1919 m. Istorikų teigimu „Vytauto“ vardas išpopuliarėjo tarpukariu, Vaižganto iniciatyva. Tuomet vienas pagrindinių tautinių naratyvų buvo Lietuvos kunigaikštystės romantizavimas.

Bokštas buvo pastatytas kiek vėliau, negu pagrindinis bažnyčios tūris – tai gan dažnas atvejis tuomečių bažnyčių statyboje. Daugiatarpsnis bokštas prasideda keturkampe dalimi su pagrindinio įėjimo portalu, peraugančia į vis siaurėjančius aštuonkampius tarpsnius, veržlumo bokštui suteikiant per langų ir nišų skaidymą ir pločio skirtumus. Manoma, kad bažnyčios tūris yra beveik nepakitęs, kaip ir išlikęs šoninių fasadų ritmas, konstruojamas iš smailiaarkių langų, nišų ir kontraforsų. Vienintelė Lietuvoje gotikinė lotyniško kryžiaus trinavė halinė bažnyčia buvo rekonstruota daugelį kartų,  dėl to keitėsi nišų aukštis, interjero apipavidalinimas, išnyko šoninių įėjimų portalai. Manoma, kad ir dantyto silueto laiptuoti šoninių koplyčių frontonai atrodė gerokai kukliau.  Iš Nemuno pusės galima pamatyti bažnyčios provoslaviškuoju periodu buvusio fasadų pokyčio fragmentą – plytų sieną nudažytą rusvais dažais.

Šventovės pagrindinę erdvę skaido grakštūs aštuonkampiai stulpai, o už pagrindinę navą žemesnę, tačiau platesnę presbiteriją, kaip ir šonines koplyčias, nuo jos skiria smailios arkos. Vienas įspūdingiausių bažnyčios architektūrinių elementų – restauruoti vieni iš nedaugelio mieste išlikę presbiterijos žvaigždiniai skliautai, dažnai naudoti pranciškonų šventovėse; originalus skliautas išliko ir koplyčioje, esančioje iš Nemuno pusės. Bažnyčios sienos pagrindinėje dalyje siekia net iki pusantro metro pločio – iš lauko pusės jose galima išvysti šių kraštų plytinei gotikai būdingą dekorą – iš perdegtų tamsių plytų sudarytus raštus. Grakštumo bažnyčiai suteikė gotikinė bokšto smailė, uždengta 1982 m. Šis sprendimas šiandien yra vertinamas kiek kontraversiškai: manoma, kad originali bokšto viršutinė dalis buvo sunaikinta dar XVII a. viduryje, o ją atstatant buvo remtasi 1600 m. Tomašo Makovskio graviūra.

Informacija

360° Virtualus turas