Nuo nedidelio rusiškos imperinės gubernijos centro teatro – iki vieno svarbiausių tarpukario Lietuvos respublikos pastatų. Tokie pokyčiai žymėjo dabartinio Kauno Valstybinio muzikinio teatro pirmuosius penkiasdešimt metų. Pagal tuomečio gubernijos architekto ir daugybės svarbių tuomečių miesto pastatų autoriaus Justino Golinevičiaus projektą 1892 m. miesto sode buvo pastatyti Kauno teatro rūmai. Dabartinę savo išvaizdą pastatas įgijo jau nepriklausomoje Lietuvoje, gavęs Valstybės teatro statusą. Ji susiformavo per du etapus: pagal Mykolo Songailos bei Vladimiro Dubeneckio projektuotą rekonstrukciją 1922-1925 m. ir 1930 m. Vytauto Landsbergio-Žemkalnio vykdytą antrąjį pastato pertvarkymą. Tarpukario periodu pastatas matė ne tik sparčią lietuviškojo teatro evoliuciją, tačiau ir buvo naudojamas svarbiausiems užsienio atlikėjų pasirodymams bei atliko reprezentacinę funkciją – čia vyko didelė dalis reikšmingiausių ne tik miesto, bet ir valstybės renginių. Pavyzdžiui, čia 1918 m. įvyko pirmasis Miesto tarybos posėdis, o 1920 m. į iškilmingą pirmąjį posėdį susirinko ir Steigiamasis seimas. Simboliška, kad čia iš dalies baigėsi ir anuometinės Lietuvos egzistencija – vadinamasis Liaudies seimas 1940 m. čia priėmė rezoliuciją dėl Lietuvos prašymo būti integruotai į SSRS.
Iš pirmosios pastato egzistavimo stadijos šiandien išorėje matome nedaug: priekiniame fasade išliko dalis buvusio tūrio formų ir kai kurios langų nišos. Svarbus išlikęs bruožas – lenktos fasadų plokštumas jungiančios sienos. M. Songailos ir V. Dubeneckio rekonstrukcijos metu buvę kuklūs neobarokiniai elementai buvo pakeisti kur kas impozantiškesniais: ypatingai tai ryšku įspūdingame pastato frontone. Neobarokas tuomet vaidino savotišką vaidmenį vadinamojo „tautinio“ architektūros stiliaus paieškoje: prisimenant Vilniaus baroką, jo formas buvo bandoma taikyti naujose Kauno statybose. Šios rekonstrukcijos metu pastatas įgavo svarbiausius šiandienos reprezentacinius bruožus: įėjimas buvo akcentuotas prieangiu su pusapvalėse arkose įrengtomis durimis, o pagrindinėje plokštumoje jų ritmą atkartojo trys aukštų langų vertikalės. Tuo metu buvo gerokai išplėsta ir pagrindinė salė, įgavusi ir šiandien matomą pasagos formos planą. Salės interjero dekoras, greta istoristinių detalių, atspindi jau ir art deco tendencijas, išreiškiamas per įvairius tautinius augalinius motyvus. V. Landsbergis-Žemkalnis pastatą gerokai praplėtė, nors senoji dalis išliko mažai tepakitusi. Šoniniai fligeliai išaugo iki dviejų aukštų, o iš Kęstučio gatvės pusės buvo pristatyti dviaukščiai priestatai techninėms patalpoms. Nors naujuose priestatuose naudojami tokie istoristiniai motyvai kaip piliastrai ar gausiai profiliuoti karnizai, tačiau jų architektūra buvo kur kas „ramesnė“ ir arčiau modernizmo architektūrai būdingo racionalumo. Galime drąsiai teigti, kad šiandieniniame pastate persipina trys skirtingi istorizmo tarpsniai: carinis, ankstyvosios nepriklausomybės stilistinių paieškų, bei anuometinei architektų jaunajai kartai būdingas bruožas – supaprastinti senųjų stilių elementai.
Pagrindiniuose interjeruose išlikę daugybė pirmosios rekonstrukcijos metu atsiradusių dekoratyvinių sprendimų, kaip antai durų apvadai bei lipdiniai, spalviniai sprendimai, apšvietimas, įskaitant didžiosios salės sietyną. Landsbergio braižą galima įžiūrėti jo projektuotuose mediniuose laiptų turėkluose. Vienas svarbiausių jo rekonstrukcijos sprendinių buvo greitai nuleidžiama geležinė uždanga, gaisro atveju turėjusi atskirti žiūrovų salę nuo scenos. Nedaug trūko, kad didžioji salė šiandien turbūt būtų atrodžiusi visai kitaip. Vos po metų, 1931 m., pastate įvyko didelis gaisras – dėl pastarojo architekto sprendimo pavyko išgelbėti didžiąją salę.
Kauno valstybinis muzikinis teatras - Laisvės al. 91, Kaunas 44297, Lietuva
