Description

Kauno centrinio pašto rūmai

1930-1932 metais statyto Kauno centrinio pašto rūmai žymi svarbią slinktį Lietuvos architektūros istorijoje. 1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo daug diskutuojama apie lietuviškosios miestų architektūros išraišką. „Tautinio stiliaus“ koncepcija skatino negausią architektų bendruomenę ieškoti „lietuviškos“ miestų architektūros išraiškos pasitelkiant tiek lietuviškas etnines dekoro formas, tiek ir romantizuotas vilnietiško baroko citatas. Vis tik stilistiškai lietuviškos architektūros siekis trečiajame dešimtmetyje apsiribojo vos keliais pastatais, kurie laikytini daugiau eksperimentiniais istorizmo pavyzdžiais. Galima teigti, kad vėliau faktiniu šalyje vyravusiu profesionaliosios mūrinės architektūros stiliumi tapo būtent kaunietiškasis modernizmas.

Būtent Kauno centrinio pašto pastatas žymėjo šį lūžį: nors pastatą galima laikyti tautinio stiliaus paieškų rezultatu, tačiau architektas Feliksas Vizbaras tam pasitelkė ne tik tuomet aplinkinėse valstybėse plitusio modernizmo formas, tačiau ir dalį filosofijos. Lenkti langai netruko tapti vienu tuometinės kaunietiškosios architektūros simbolių, o universaliu modernistinės architektūros reiškiniu laikytinas plokščias stogas į vietos statybos tradicijas taip ir neprasiskverbė. Ir vis tik tuometinę europietišką architektūrinę laiko dvasią atliepę lenkti langai bei laiptinių langų vertikalių skirstymas turėjo stilizuotai atspindėti tautinių raštų formas. Nevengta ir klasikinės architektūros normų: pavyzdžiui, simetriškas pagrindinis fasadas turi ryškiai akcentuotą granitinį cokolį, o jį pratęsiančio pagrindinio įėjimo portalo vidurinė dalis įrėminama puskolonių.

Pastatą sudaro trys korpusai – pagrindinis, administracinis ir visuomeninis keturių-šešių aukštų korpusas, lakoniškų funkcionalistinių architektūrinių formų 2 aukštų kiemo korpusas, skirtas siuntų skirstymui ir juos jungiantis operacijų salės korpusas. Pagrindinis vestibiulis skaidomas į dvi dalis puskolonių ir kolonų juostos, kurios kartu su kesoninėmis lubomis, medinėmis sienų panelėmis, kontrastingu spalviniu sprendimu ir tautinių raštų interpretacija laikytinu grindų plytelių raštu kuria stiprų reprezentacinį įspūdį. Čia yra išlikusi ir lenta, su išvardintais svarbiausiais pastato statytojais. Vienu įspūdingiausių išlikusių tarpukario interjerų laikytina pagrindinė operacijų salė, išlaikiusi didžiąją dalį pirminio vaizdo, įskaitant „tautišką“ grindų plytelių raštą, augaliniais motyvais paremtą karnizą su į jį integruotais šviestuvais (toks pat sprendinys yra išlikęs ir antrojo aukšto posėdžių salėje), pertvaras ir dalį baldų. Svarbūs akcentai – atkurti trys Kazio Šimonio paveikslai, 103 Petro ir Rimto Kalpokų tapyti trečiojo dešimtmečio lietuviški pašto ženklai bei du iš trijų buvusių miestų herbų – vietoje buvusio Gardino herbo dabar įrengtas laikrodis. Įvairiose pastato patalpose yra išlikę gausybė tokių autentiškų elementų kaip durų rankenos, profiliuoti karnizai ar sienų dekoras.

Pašto pastatas – vienas iš daugelio visuomeninių pastatų, atsiradusių minint vadinamuosius Vytauto Didžiojo metus 1930-aisiais. Statant pastatą buvo stengiamasi naudoti kiek įmanoma daugiau vietinių medžiagų ir panaudoti vietinių meistrų įgūdžius. Kaip ir dera modernistiniam pastatui ir šalies komunikaciniam centrui, jis buvo aprūpintas pažangiomis technologijomis, o reprezentatyvumui buvo skiriama itin daug dėmesio. Pastato įspūdį sustiprina ir sklypo vieta: užuot buvęs eiline Laisvės alėjos perimetrinio užstatymo dalimi, jis užbaigia I. Kanto gatvės ašį. Svarbiu statinio akcentu tapo ir kiek vėliau – 1935 m. įrengtas elektrinis laikrodis, veikiantis iki šiol. Už pastato įrengimą buvo atsakingi J. Grodzenskis ir J. Kaplanas, dirbę prie daugelio svarbiausių tarpukario Kauno statinių. Kadangi Pašto valdyba tuomet buvo atsakinga ir už šalyje besiplėtojusį telefono ryšį, po kelių metų šalia buvo pastatyta ir moderniausia šalyje automatinė telefonų stotis, kurios pagrindinis Ožeškienės g. korpusas yra išlikęs iki mūsų dienų.

Detail

360° Virtual Tour