Jiezno istorija artimai susijusi su didikų Pacų gimine – šie nuo 1633 m. valdę ir savo rezidencija pavertę vietos dvarą. Pacai pastatė ir pirmuosius vietos maldos namus, o tarp 1650 ir 1670 Kristupo Zigmanto Paco iniciatyva iškilo ir pirmoji dabartinės bažnyčios versija. Verta prisiminti, kad jam turėtume būti dėkingi ir už dar vieno Lietuvos baroko šedevro, Pažaislio vienuolyno, atsiradimą. Dabar bažnyčios architektūroje ryškiai matomi vėlyvojo baroko bruožai joje atsirado po 1768-1772 m. įvykdytos rekonstrukcijos – tuomet ji buvo ne tik iš esmės rekonstruota, atsirado bokštų vertikalės, tačiau po ja buvo įrengtas ir giminės laidojimo rūsys. Panašiu metu šalia buvo statomi ir naujieji barokiniai dvaro rūmai, tapę vienu didžiausių ir įspūdingiausių rezidencijų Lietuvoje. Skirtingai nei bažnyčia, deja, jie neišliko.
Bažnyčios fasade dominuoja keturių tarpsnių bokštai, atspindintys to meto tendenciją bokštus statyti atitrauktus į šonus nuo pagrindinio tūrio. Juose matome barokinį žaismą iš lenktų linijų – įgaubti pirmieji trys tarpsniai bei jų karnizai čia kontrastuoja su išlenktomis viršutinėmis dalimis, iš keturių pusių supamomis voliutų, esančių trečiojo tarpsnio šoninių piliastrų ašyse. Didžiajam tarpsniui papildomą dinamiškumo įspūdį suteikia ir išdėstyti užapvalinti jonėniniai piliastrai, tarsi užbaigiantys „įlenkimą“. Charakteringas elementas – apatinio bokšto tarpsnio ovaliniai langeliai.
Jonėniniai sudvejinti piliastrai, įrėminantys centrinę fasado dalį, tarsi pratęsia trumpam nutrūkstantį bokšto antablementą, vėl išnykstantį ties viduriu. Lieka tik masyvi, bet įlaužta profiliuoto karnizo juosta. Už bokštus ne ką mažiau įspūdingas aukštas, dvitarpsnis frontonas – apatinėje dalyje esančios dvi poros piliastrų laiko antablementą su viršuje matomu vienu iš universalių baroko sakralinės architektūros kalbos elementų, pertrauktu į tris dalis išskaidytu frontonėliu. Šoninių fasadų viršuje, virš didžiųjų stačiakampių langų, galime pamatyti Lietuvos barokui nebūdingus smuiko formos langelius, kurie atsikartoja ir šoninėse galinio fasado nišose. Anot istorikų, tai vienintelis tokios formos panaudojimas šalies architektūroje.
Prie bažnyčios šonų sumūryti bokštai daugeliui palieka gerokai platesnės bažnyčios įspūdį – vidaus erdvę sudaro viena nava. Puošnumas pasitinka vos įėjus pro duris – prienavio skliautus laiko išraiškingų formų pilioriai; viršuje esančio vargonų choro balkono sienelė išlenkta. Šventovės erdvėje gausu išlikusių autentiškų tapybinių elementų, atsiradusių per didžiąją XVIII a. pabaigos rekonstrukciją, o kone įspūdingiausi jų – šešios tapytos kompozicijos, išdėstytos ant cilindrinio navos skliauto. Šoninių sienų nišose išdėstyti tapyti barokiniai iliuziniai altoriai. Centrinį altorių iš abiejų pusių supa dvejos baliustradomis aptvertos balkonų galerijos, apeigų metu naudotos Pacų šeimos. Visai netoliese, presbiterijos priekyje, baliustradomis atskirti ir įėjimai į jų laidojimo rūsį.
Jiezno Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia - Jieznas 59428, Lietuva
