Aprašymas

Čiobiškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios statinių kompleksas

Pilsudskių giminė, įsigijusi Čiobiškio dvarą, čia tarp 1810 ir 1816 m. gyvenvietėje pastatydino naują bažnyčią – senoji sudegė paskutiniajame XVIII a. dešimtmetyje. Šventovės pastatas – vėlyvojo klasicizmo pavyzdys, stačiakampio plano šventovių tipo atstovė: kartais ši yra priskiriama netgi Lauryno Gucevičiaus autorystei, nors tai reikštų, kad pastatas buvo pradėtas statyti praėjus dvylikai metų po architekto mirties. Pastato fasadus skaido dorėniniai piliastrai laiką šiuos viršuje juosiantį antablementą – tiek priekiniame, tiek ir galiniame fasade tarpas tarp vidurinių piliastrų kiek platesnis. Priekyje čia – įėjimas, kuris tėra akcentuotas tik nedideliais apvadais, priglaustais prie piliastrų bei viršuje esančiu pusapvaliu langu. Gretimose piliastrų supamose plokštumose įkomponuotos įgilintos arkos su medinėmis evangelistų skulptūromis bei trikampiais sandrikais.

Galinis fasadas tik šiek tiek skiriasi nuo pagrindinio: įėjimo vietoje – plokštuma, tačiau fasado šonuose dvejomis eilėmis išdėstyti zakristijų langai. Masyvių abiejų frontonų fasadų plokštumose įkomponuota po nedidelę apvalią liukarną; virš priekinio fasado matome kryžių laikančios Šv. Elenos skulptūrą, atliepiančią į visiems gerai pažįstamą panašų akcentą ant Vilniaus katedros.  Tarpusavyje identiški ir šoniniai fasadai, kurių viršuje matoma stačiakampių langų arkų eilė; nuo simetrijos kiek nukrypsta tik rytinis fasadas, kurio šone įrengtas įėjimas į zakristijos erdvę. Plačią pagrindinę bažnyčios navą nuo šoninių skiria dorėniniai piliastrai, tarpusavyje apjungti pusapskritėmis arkomis; tokie patys skaido ir šoninių navų sienas. Viršuje – profiliuoti karnizai, pereinantys į visas tris navas gaubiančius cilindrinius skliautus. Šoniniuose altoriuose vyraujančios barokinės formos kontrastuoja su klasicistiniu didžiojo altoriaus portiku, kur dvejos kolonų poros laiko dekoruotą antblementą ir jį karūnuojantį trikampį frontoną su timpane įkomponuotu Apvaizdos akies simboliu.

XIX a. viduryje šventoriaus kampuose buvo pristatytos dvi koplytėlės. Jų architektūra lakoniška, tačiau atspindini klasicizmo tendencijas – jų kampai akcentuojami kiek masyviais išsikišusiais piliastrais. Virš profiliuotų karnizų – dvišlaičiai stogai, iš dviejų pusių užbaigiami aukštų, trikampių frontonų. Neskaitant priekinių fasadų su stačiakampėmis įėjimų nišomis, visuose koplyčių fasadų plokštumose įkomponuotos centruotos užapvalintos nišos. Kituose dviejuose kampuose pastatydintos dvejos varpinės, kurių išraiška panaši. Šios sudarytos iš trijų siaurėjančių tarpsnių, kurių apatinių dviejų kompozicija yra kone identiška matomoms koplyčiose. Trečiajame tarpsnyje stačiakampiai kampiniai piliastrai pakeičiami pusapvaliais, o čia esančios varpinės nišos –netaisyklingų, kiek įlenktų pusapvalių arkų formos, viršuje dekoruotos raktu. Skirtingai nei koplyčios, varpinės uždengtos keturšlaičiu stogu.

Informacija