Aprašymas

Belvederio dvaro sodyba

Laisvai išvertus, „bel vedere“ italų kalboje reiškia gražų vaizdą. Ilgainiui šiuos žodžius apjungiantis terminas buvo pradėtas gausiai naudoti architektūroje įvardinti bet kokiems statiniams, skirtiems pasidžiaugti aplinkos grožiu. Tai galėjo būti tiek nedidelė pavėsinė vaizdingoje vietoje, tiek ir visas rūmų kompleksas. Aplinkos idealizavimas itin išplito pirmojoje XIX amžiaus pusėje kartu su romantizmo epocha. Netoli Seredžiaus, užlipę 365 laiptelius randame vieną įspūdingiausių šio laikotarpio kompleksų Lietuvoje, šiandien taip ir tebevadinamą – tai Belvederio dvaras. Prieš užsukant į rūmus bei kitus komplekso pastatus, pažvelkime į pačią aplinką: esame romantizmo laikotarpio peizažiniame parke. Kaip tuometė architektūra pradėjo gręžtis nuo griežtų klasicizmo kanonų, taip ir rūmų parkai – vietoje simetrijos paieškų, buvo ieškoma sąlyčio su jau egzistavusia natūralia gamta, o pastatai būdavo išdėstomi laisvai.

XIX amžiuje Seredžiaus kraštas tapo Burbų nuosavybe: būtent jie itin vaizdingoje vietovėje amžiaus viduryje pasistatė dvaro ansamblį. Ir nors dar nuo tarpukario žemės reformos laikų čia veikusios įvairios žemės ūkio mokslo įstaigos, o vėliau ir visiškos nepriežiūros laikotarpis paliko savo žymę, tačiau rūmų įspūdingumą visų pirma liudija tai, kad net ir tokios būklės jų architektūra sugeba sužavėti. Itališkas nėra vien rūmų vardas: to meto Europos dvarų bei vilų architektūroje plito taip vadinamas „itališkas stilius“, itin akcentavęs ir romantizavęs itališkąjį renesanso periodą: tai buvo neorenesanso pradžia. Belvederio rūmai – puikus jo pavyzdys. Pirmiausiai mus pasitinka laisvas ir asimetriškas planas, taip būdingas romantistiniams architektams, siekusiems pabėgti nuo klasicizmo rėmų. Rūmus sudaro net penki tarpusavyje apjungti skirtingi tūriai.

Kaip ir būdinga „itališkojo stiliaus“ neorenesansui, čia itin akcentuojami dekoratyvūs langų sandrikai bei polangių puošyba, didelis dėmesys skiriamas ir aukštų skaidymui – tiek karnizais, tiek ir plačiomis frizų juostomis, paįvairintomis kelių rūšių rozetėmis ar augaline ornamentika. Stilių atspindi ir viršutinės fasadų dalies elementai: profiliuotomis pasparomis mažesniajame rizalite paremta dvišlaitė stogo konstrukcija bei itin masyviu karnizu užbaigiamas pagrindinis rūmų akcentas ir vardo kaltininkas: Belvederio bokštas. Jo viršutiniame tarpsnyje įkomponuota trijų arkinių langų juosta – kone ryškiausias „itališkasis“ skiriamasis bruožas. Ritmas atkartojamas ir mažesniojo rizalito langų bei nišos juostose. Nors dažniausiai tokiuose rūmuose buvo stengiamasi išlaikyti neorenesansinę vienovę, tačiau pastebima, kad Lietuvoje kartais įsiliedavo ir kitų stilių įtaka. Belvederio rūmų šoniniame fligelyje be juos su pagrindiniais rūmų tūriais jungiančioje vienaaukštėje oranžerijoje matome neogotikines nišas, langus, jų skaidymą bei ornamentuotą frizo juostą. Šiltesniuose kraštuose panašių pastatų architektūroje buvo itin būdingos lodžijos su apskritų arkų arkadomis – žiemos sodo dalyje matome mūsų kraštams adaptuotą uždarą jos variantą.

„Itališkojo stiliaus“ rūmų interjerai būdavo dekoruojami kur kas laisviau, tačiau buvo itin akcentuojamas konstrukcijų ir dekoro ryšys. Sparčiai nykstančiame Belvederio interjere vis dar gausu autentiškų interjero detalių: ornamentuotų durų, laiptų tvorelių, krosnių, autentiško raštuoto parketo. Išlikę dalis puošnių lubų karnizų, laiptų arkų dekoras, o valgomajame vis dar galime pamatyti medines kesonines lubas su įkomponuotomis rozetėmis. Nors grindys baigia sunykti, tačiau buvusiame kortų kambario parkete vis dar galima įžvelgti ir atitinkamus kortų motyvus.

Originalūs svirno architektūriniai sprendimai. Nors čia vis dar galima įžvelgti klasicizmui būdingus principus, tačiau greta piliastrų ir stačiakampio plano čia matome kiek nebūdingus sprendinius: didžiulę pusapskritę arką pastato viduryje su antrojo aukšto lygyje įkomponuota medine balkono baliustrada, o pirmojo ir antrojo aukšto langų skirtumai tarpusavyje gerokai kontrastuoja. Pirmojo tarpsnio langai pagrindiniame fasade yra trijų nišų komponuotės vidurinėje dalyje: visos trys nišos užbaigiamos mažesnėmis su įkomponuotomis rozetėmis, taip sukuriant kryžiaus motyvą. Tuo metu viršutinio tarpsnio langai – smailiaarkiai, atsišaukiantys ir į sprendinį, panaudotą kai kuriose rūmų dalyse. Ansamblio koplyčia priskirtina jau labiau istoristinei neogotikai, tačiau tarnauja kaip puikus romantizmo ir istorizmo stilių tarpusavio tęstinumo pavyzdys: nemažai architektūros istorikų šiuos dvejus reiškinius net mato kaip vieną. Ir vis tik „gotika“ čia kur kas ryškesnė ir griežtesnė. Kaip ir būdinga istorizmo neogotikai, čia galima įžvelgti net ir „plytų stiliaus“ ornamentikos. Fasadams žaismo suteikia tinkuotų plokštumų ir jas skaidančių plytinių piliastrų ritmas.

Informacija

360° Virtualus turas