Description

Alantos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia

Klebono Dominyko Vainauskio iniciatyva 1903 m. buvo parengtas naujosios Alantos šventovės projektas – ši buvo baigta statyti 1912 m., tačiau įrengimas užtruko ir buvo užbaigtas jau po I-ojo pasaulinio karo. Lietuvą papuošęs daugybe neogotikinių šventovių, braižydamas Alantos bažnyčios siluetą architektas Karlas Eduardas Strandamnnas šį kartą pasirinko romaninių formų studiją. Rezultatas – panašus į tuomet Vokietijoje paplitusias dvibokštes neoromanines šventoves, kuriose buvo interpretuojamos šiaurinės vakarų Europos romanikai būdingos formos.

Pagrindinio fasado kompozicijoje matome chrestomatinius su romanine stilistika siejamus elementus, paremtus užapvalintos arkos forma – bokštų tarpsniuose panaudotos arkatūros, po du bei tris grupuojamos nišos ir įprasta sudvejintų arkinių bei apvalaus, virš jų esančio langelio komponuotė, patalpinta didesnėje nišoje. Apvalainų nišų bei užapvalintų arkatūrų motyvą galima išvysti ir itin aukštuose bokštų frontonuose. Pažvelgus į centrinę dalį, matome architekto pamėgtus elementus – išsikišęs, dvišlaičiu stogu užbaigiamas portalas su gilėjančiais apvadais, stambioje nišoje patalpintas rozetinis langas bei siaurų nišų smulkiai skaidomas frontonas. Tačiau viskas čia interpretuojama neoromaninėmis formomis, tad šventovę labai įdomu palyginti su metais anksčiau patvirtintu kitu architekto darbu – Salantų bažnyčia.

Kompoziciškai į neogotikinių Strandmanno šventovių architektūrą panašėja ir šoniniai fasadai – tik čia matome skaidymą mažai išsikišusiais, labiau dekoratyviniais kontraforsų rudimentais (kuriuos taikliau būtų vadinti mentėmis), skaidančiais jau neoromanines langų komponuotes su stipriai išreikštais, dideliais apvaliais langais; transpto fasaduose vėlgi matome architekto „vizitinę kortelę“ – stambias nišas su rozetiniu langu ir nišelių eilėmis. Šventovė užbaigiama stilistiškai atitaikyta, į tris horizontalius trapsnius horizontaliai sudalinta apside lėkštu stogu. Abipus apsidės – labai retas šalies šventovėse plano elementas – tarsi mažesniosios apsidės, vadinamos apsidolėmis.

Nors tai reta šio stiliaus bažnyčiose mūsų kraštuose, interjeras stilistiškai daugumoje pritaikytas prie bažnyčios išorės, nors romaninės formos čia interpretuojamos pakankamai laisvai. Vis tik jos dominuoja net ir vidaus įrangoje – nors altoriai eklektiški, tačiau ryškiausias čia – pastarasis stilius; o tai ne dažnas atvejis. Duoklę viduramžių laikotarpio šiaurės Prancūzijos ar Vokietijos šventovėms čia atiduoda vidaus erdvę skaidantys grupuoti pilioriai – toks sprendimas anuomet konstrukciškai būtinas masyvias, sunkias konstrukcijų formas skaidydavo į kur kas grakštesnes.

Detail

360° Virtual Tour