Trečiajame dešimtmetyje jaunos Lietuvos respublikos ekonominė būklė buvo pakankamai sudėtinga. Situaciją dar labiau apsunkino tai, kad sostinę skubiai reikėjo perkelti į tam visiškai nepritaikytą Kauną: patalpų trūko ne tik masiškai į jį plūdusiems valstybės tarnautojams, bet ir pačioms institucijoms. Reikėjo nuosekliai susidėlioti prioritetus, kurie „valdiškieji“ pastatai yra būtiniausi. Nenuostabu, kad vienas pirmųjų tarptautinių architektūrinių konkursų buvo paskelbtas centrinei Lietuvos banko būstinei: naujiems banko rūmams buvo ne tik didelis poreikis, tačiau tai buvo ir savotiškas simbolinis gestas, turėjęs iliustruoti šalies ekonominį stabilumą. Pasirinkus vieno produktyviausių trečiojo dešimtmečio architektų – Mykolo Songailos – projektą, naujieji rūmai K. Donelaičio ir Maironio gatvių kampe atidaryti 1928 m.
Pastato rūmams buvo pasirinktos architektui toli gražu nesvetimos monumentalios, kiek modernizuotos neoklasicistinės formos. Prie gatvės išdėstyti korpusai tarpusavyje apjungti užapvalinta, kupolu dengta dalimi, kuri yra ne tik vienas esminių pastato akcentų, tačiau atspindi ir tuomet vyravusią tendenciją architektūriškai pabrėžti gatvių susikirtimus. Pastato didybė kuriama per pagrindinius fasadus skaidančius piliastrus, plačia antablementine juosta, stambia, akcentuota granitine cokoline dalimi. Užapvalintus pirmojo aukšto langus iš apačios „įrėmina“ baliustradų imitacijos, o iš šonų – stilizuotas rustikas. Iš Maironio gatvės pusės esančiame pagrindiniame fasade trečiojo aukšto langų juosta tarsi „nutrūksta“. Su trikampiu frontonu apjungtoje plokštumoje įkomponuotas pusapvalis, į tris dalis skaidytas langas. Prieš jį pastatyta viena įspūdingiausių eksterjero detalių: skulptūrinė kompozicija „Karys, valstietės ir darbininkas“, kurioje įkomponuoti Gedimino stulpai paslėpti po tinko sluoksniu išgyveno sovietinės okupacijos laikotarpį. Tai – tik vienas iš gausių puošybinių priekinių fasadų elementų: čia kone viskas išliko nepakitę nuo tarpukario Respublikos periodo. To laikmečio prabangą čia spinduliuoja praktiškai kiekviena detalė: šviestuvai, fontanas, durys, įvažiavimo vartai, virš centrinių įėjimų esančiose nišose įkomponuotos augalinis skulptūrinis dekoras. Nors vidinį kiemą supantys fasadai kur kas paprastesni, tačiau to meto Kauno statybos kontekste tikrai nekuklūs. Pavyzdžiui, net ir tarnybiniai įėjimai akcentuojami stambiais, išsikišusiais trikampiais frontonais, o gale kiemo esanti niša pagražinta savotišku „portalu“.
Rūmai dar įspūdingesni viduje: istoristinė prabanga, papildyta art deco citatomis čia persipina su moderniausių to meto technologijų panaudojimu: pagal paskirti tebenaudojama tiek įspūdinga pinigų saugyklą, tiek ir vienas iš kelių tebeveikiančių to laikmečio liftų. Išlikęs ne tik gausus daugelio patalpų tapybinis bei plastinis dekoras, kuris yra itin išraiškingas lubų apipavidalinime, tačiau ir nemaža dalis autentiškų baldų, šviestuvų. Reprezentatyvumu spinduliuoja panaudotas kelių spalvų natūralus bei dirbtinis marmuras, ypatingai akcentuotas vestibiulyje bei pagrindinių patalpų jonėninėse kolonose. Nors rūmuose gausu itin puošnių patalpų, tačiau viena unikaliausių patalpų visame Kaune yra masyviu švieslangiu dengta pagrindinė operacijų salė, supama kolonų ir antrojo aukšto galerijos. Stiklines lubas supa reljefinės kompozicijos. Kaip būdinga to laikmečio visuomeniniams pastatams, dalis rūmų buvo skirta tarnautojų gyvenamosioms patalpoms. Įspūdingiausios gyvenamosios patalpos buvo kampinėje pastato dalyje: trečiajame aukšte, buvusiame aštuonių bute buvo įsikūręs ministras pirmininkas A. Voldemaras. Butas laikytinas vienu geriausiai išsilaikiusių tarpukario gyvenamųjų interjerų, kuriame galime išvysti dar vieną įspūdingą patalpą: po kupolu buvusį ministro darbo kabinetą su išgaubtomis dekoruotomis kesoninėmis lubomis ir sienose įkomponuotais juodo marmuro piliastrais.
Kone kiekviena iš svarbiausių rūmų patalpų savita ir suteikianti galimybę prisiliesti ne tik prie anuometinės Lietuvos, tačiau ir pažvelgti į tai, kaip istoristinės formos trečiajame dešimtmetyje vis dar buvo traktuojamos kaip tinkamiausios reprezentacijai. Nors netrukus prasidėjo Kauno modernizmo era ir nuo senosios estetikos buvo tolstama, tačiau svarbiausiuose administraciniuose pastatuose ir toliau neretai buvo juntamas „istoriškos“ reprezentacijos poreikis, ketvirtajame dešimtmetyje pasireiškęs per kur kas labiau stilizuotas ir sumodernintas jos formas. Verta paminėti, kad Mykolas Songaila ir toliau išliko „etatiniu“ Lietuvos banko pastatų mažesniuose miestuose projektuotoju, tačiau juose vis dar juntama klasicistinė dvasia buvo kur kas labiau „apnuoginta“ ir prisitaikanti prie laikmečio dvasios.
Lietuvos banko pastatas - Maironio g. 25, Kaunas 44250, Lietuva
