Aprašymas

Vilniaus universiteto pastatų kompleksas

Beveik ištisą sostinės senamiesčio kvartalą užimantis, iš keliolikos pastatų ir trylikos kiemelių susidarantis universiteto kompleksas – ilgų šimtmečių evoliucijos pavyzdys. Čia galima pamatyti kone visus sostinėje propaguotus architektūros stilius, o prie jo plėtros prisidėjo kone visi žymiausi architektai, dirbę senovės Vilniuje. Jėzuitų ordino 1570 m. įsteigta kolegija jau 1579 m. Stepono Batoro iniciatyva buvo pertvarkyta į universitetą, kuris, bėgant metams plėtėsi po aplinkinius pastatus.

Jėzuitams, netrukus po kolegijos atsiradimo, buvo perleista ir čia buvusi didelė, gotikinė Šv. Jonų bažnyčia, kuri po gaisrų serijos 1738-1749 m. buvo atstatyta jau vėlyvajam barokui būdingomis formomis. Šiandien iš gotikinio pastato matome tik dalį vidaus struktūros, smailiaarkius šoninius langus ir keletą likusių kontraforsų. Pastato rekonstrukcijai vadovavo vienas žymiausių šalies baroko epochos architektų, vadinamojo Vilniaus baroko tėvas Jonas Kristupas Glaubicas, pavertęs šventovę vienu išraiškingiausių laikmetį atspindinčių pastatų.

Pagrindinis šventovės fasadas sukuria bangavimo įspūdį, kurį formuoja skirtingose plokštumose išdėstytos iškyšos, formuojančios vertikalų fasado skaidymą. Šios iškyšos – pakankamai lakoniškos pirmajame fasado tarpsnyje, kuriame išsiskiria tik vertikaliai jį pabrėžiantis rustas ir vėliau sukurtas klasicistinis portalas. Iškyšos antrajame ir trečiajame tarpsnyje perauga į kolonas, kurios laužytoms fasado formoms suteikia aptakų įspūdį. Dvejus tarpsnius užimantis frontonas dar labiau išgrynina vėlyvojo baroko mintį per lenktų formų bei pertrauktų elementų, voliutos motyvo bei darniai integruotų skulptūrų panaudojimą. Apėjus pastatą iš Pilies g. pusės, matome ne ką mažiau įspūdingą, pagal pastato tūrį išlenktą, banguotą, gausiai augaliniu dekoru bei skulptūromis dekoruotą frontoną su nedidele varpo niša trečiajame tarpsnyje. Iš šitos pusės – ir Chreptavičių memorialinė lenta. Tai – dar vienas smulkusis architektūrinis elementas, atspindįs baroko idėjas.

Iš pirminių 22 altorių, buvusių pagrindinėje šventovės dalyje, po XIX a. rekonstrukcijos buvo palikti tik dešimt. Presbiterinėje dalyje esantis altorių kompleksas daugelio architektūros tyrinėtojų yra vadinamas įspūdingiausiu tokio pobūdžio ansambliu šalyje. Altoriai atspindi ekspresyvias vėlyvojo baroko formas. Dar labiau bažnyčios interjerą papildo XVIII a. A. Hedelio kurtos barokinės šventųjų skulptūros – o pakėlę akis virš didžiojo altoriaus galime pamatyti atidengtą barokinės skliautų tapybos pavyzdį – freską, vaizduojančia Šv. Jono galvos nukirsdinimą. Banguojančiomis formomis pasižymintis vargonų choras atsirado kiek vėliau – XVIII a. viduryje jį pristatė kitas žymus Vilniaus architektas Tomas Žebrauskas.

Koplyčiose esantys altoriai mums atskleidžia įvairių baroko atmainų spektrą. Šv. Barboros koplyčioje matome medinį vėlyvojo baroko stilistikos altorių. Šv. Onos – taipogi medinį, rokoką ir klasicizmą savyje apjungiantį. O Plaseckių koplyčioje – ankstyvojo baroko altorius. Iš koplyčių portalo įdomiausias vedąs į Šv. Onos koplyčią – itin dinamiškas, rokokines formas atstovaujantis kūrinys su įspūdinga, virš frontono kylančia skulptūrine kompozicija, vaizduojančią Marijos nekaltą prasidėjimą.

Manoma, kad šiandien aukščiausia Vilniuje Šv. Jonų bažnyčios varpinė savo dabartinį vaizdą įgavo po to paties 1737 m. gaisro. Lyginant su bažnyčios architektūra, ši – masyvi ir statiška, solidžiai dominuojanti Vilniaus senamiesčio panoramoje. Sunkios apatinių trijų tarpsnių formos viršuje kiek išskaidomos ketvirtajame tarpsnyje esančių šoninių kolonų ir už kitus gerokai siauresnio viršutiniojo tarpsnio, išryškinto nusklembtais kampais su išsikišančiais įstrižiniais piliastrais ir pagal tūrio formą lūžtančiu, tačiau tuo pačiu lango išlenkimą akcentuojančiu karnizu. Viršutiniai dveji tarpsniai taip pat pabrėžiami lietuviškajam barokui būdingomis vazomis, o aptakių formų šalmas pabrėžiamas įkomponuotomis liukarnomis, formuojančiomis tarsi dar vieną, papildomą tarpsnį.

Tarp daugybės Vilniaus universiteto kvartalo architektūrinių stilių ieškant baroko, netoli Šv. Jonų bažnyčios varpinės galima pastebėti kylantį kiek panašų bokštelį, o tiksliau, pusantro. Vadinamojo antrojo pastato (Unviersiteto g. 3) šiaurinį korpusą  1752-1776 m. Tomas Žebrauskas pritaikė observatorijai. Ketvirtojo pastato antstatas gausiai dekoruotas rokokine ornamentika, pavertusią jį vienu puošniausių ansamblio statinių – šiame antstate buvo įrengta baltoji salė, skirta dangaus stebėjimams. Bokštai buvo užbaigti 1773 m. italų architekto, profesoriavusio universitete Karlo Spampanio, tuo metu atsirado ir dar vienas, mažosios salės antstatas.

Antstatas sudaro tarsi pastato karūną, skiriama stambaus karnizo. Ekspresyvių, rokokinių formų sandrikus ir lipdybą antstato šonuose tarsi įrėmina rustas, o viršuje – dantytas karnizas. Dar vieną svarbų dekoro elementą, puošnų tarplangių dekorą, dorėninių piliastrų imitaciją su astronominiais simboliais 1772 m. sukūrė garsus to meto dailininkas  Ignacas Egenfelderis. Dveji, kiek skirtingi barokiniai bokštai vėliau sunyko – apie pusantro šimto metų rytinis bokštas buvo likęs be viršutinio tarpsnio, kuris sugrąžintas tik 1995 m. restauracijos metu. Kitas bokštas iki šiol neatstatytas. Užėję į antstate esančią Baltąją salę galime pamatyti čia išlikusius užapvalintomis sąramomis apjungtus barokinius piliastrus, su įkomponuotais voliutų motyvais. Tiesa, salės gale esantis portalas jau – klasicistinis.

Baroko sluoksnių galime rasti ir kituose universiteto pastatuose. 11-ajame pastate (Šv. Jono 10) išlikęs J. Lelevelio salės interjeras. Pagal to paties T. Žebrausko projektą per du aukštus čia buvo įrengta koplyčia. Vėliau ji buvo padalinta į dvejus aukštus – barokinis skliautas čia buvo ištapytas barokinėmis freskomis, kurios buvo uždengtos. Jurgis Hopenas (mums žinomas ir kaip Perlojos bei Lentvario bažnyčių interjero tapinių autorius) jas restauravo, meno istorikų žodžiais tariant, „nevengdamas improvizacijos“. 12-ajame pastate [Universiteto g. 5] galima išvysti dalį likusios barokinės plano struktūros – išlikusios ir autentiškos charakteringos pirmojo aukšto langų arkos. Panašių baroko laikotarpio rudimentų, pasižvalgę po ansamblį, rastume ir daugiau.

Informacija

360° Virtualus turas