Description

Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno statinių kompleksas

Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčią suprojektavo vienas žymiausių XVIII-XIX a. sandūros Lietuvos architektų Martynas Knakfusas. Tarp 1774 ir 1788 m. pastatytas vėlyvojo baroko ir klasicizmo epochas savo architektūroje apjungiąs pastatas dar ilgai buvo įrenginėjamas – konsekracija įvyko 1803 m. Nors vėlesnių rekonstrukcijų laikotarpiais pastato išvaizda kiek kito, tačiau jo išorėje daugumoje vis dar vyrauja M. Knakfuso idėja. Aukštame vieno tarpsnio fasade dominuoja didžiojo orderio portikas, kurio pagrindą sudaro šonuose po dvi sugrupuotos didžiojo orderio kolonos, laikančios per vidurį pertrauktą antablementą ir segmentinį frontoną; portalą centre pakeičia iš kelių dalių sudarytas didelis sandrikas ir aplinkinę plokštumą rėminantis, virš įėjimo išdėstytą langą gaubiantis stambus arkinis apvadas. Šoninės fasado dalys kuklios, su čia keliomis eilėmis išdėstytomis nišomis bei langais, o kraštuose pabrėžiamos piliastrų; virš antablemento esantis atikas kraštuose, virš kampinių piliastrų yra dekoruotas vazomis. Frontonas sudarytas iš dviejų dalių: apatinę su pagrindine fasado dalimi jungia šoninės voliutos, o iš šonų rėmina dvi eilės jonėninių piliastrų, laikančių segmentinę, viršutinę dalį. Frontono centre, portiko frontono pertrūkyje, durų anga su balkonu, dekoruota kryžiaus motyvo apvadu ir dengta trikampiu sandriku. Bazilikos navas skiria masyvūs pilioriai su sudvejintais piliastrais. Įdomu, kad centrinėje navos pusėje pastarieji modifikuoto jonėninio, o šoninių navų pusėje bei šių sienose – dorėninio orderio; centrinę navą supantis antablementas užbaigiamas karnizo su dantukais. Bažnyčioje yra septyni altoriai, kurių didysis, užimantis visą presbiterijos galinę erdvę, 1798 m. buvo sukurtas Karolio Jelskio, buvusio atsakingu ir už dalį likusio šventovės dekoro.

Bernardinų vienuolyno namai atsirado panašiu metu kaip bažnyčia – 1770-1778 m. Vienuoliai čia gyveno iki carinei valdžiai vienuolyną uždarant XIX a. viduryje. Anksčiau keturių korpusų pastatas formavo būdingą uždarą kiemą, tačiau vienas iš jų buvo nugriautas po XIX a. pabaigoje vienuolyną nusiaubusio gaisro. Pastatas atspindi tuometę gan kuklią vienuolynų architektūrą – kampus remia mentės, o pastogę skiria profiliuotas karnizas; išraiškingiausi akcentai čia būtent funkciniai,  kaip antai, išlikęs barokinis dviejų tarpsnių stogas, dalis pastato išplanavimo ar vidaus erdves dengiantys skliautai. Dviejų tarpsnių stogą matome ir, kaip manoma, taip pat M. Knakfuso projektuotame stačiakampio plano mokyklos pastate, kurio išraiška panašiai kukli, tačiau pagrindinio fasado centras skaidomas keturiais rustuotais piliastrais. 1803 m. ansamblį papildė Pietro de Rossi suprojektuota ryškių brandžiojo klasicizmo bruožų turinti trijų tarpsnių varpinė. Į viršų žemėjantys jos tarpsniai panašūs, tačiau išsiskiriantys subtiliomis detalėmis – pirmasis tarpsnis pabrėžiamas suporintais, rustuotais piliastrais kampuose, antrajame aukšte rustikos ant jų nebėra, o trečiajame dorėninis orderis pakeičiamas jonėniniu; skirtingas ir tarpsnių langų dydis bei forma. Viršuje bokštas užbaigiamas antablementu su arkatūros juosta ir aptakių formų, trijų dalių šalmu.

Detail

360° Virtual Tour