Aprašymas

Švč. Trejybės bažnyčios statinių kompleksas

Tarp 1901 m. ir 1907 m. Jurbarke iškilo naujoji bažnyčia, papildžiusi vis gausėjusią Lietuvos neogotikinių šventovių kolekciją. Didysis miestelio gaisras 1940 m. neaplenkė ir bažnyčios; netrukus pro miestą nusirito ir II-ojo pasaulinio karo verpetai, palikę šventovę apgriuvusią. Pokario metais taip ir neatstatytos bokštų smailės miesto panoramą vėl papuošė tik 1992 m. Kadangi didžioji dalis miesto centro pastatų neišliko, šiandien šventovės aplinką supa nekontekstualūs, sovietmečiu statyti gyvenamieji namai.

Nors bažnyčios architektūra artima daugeliui XX a. pradžios statybos šalies šventovių stiliui, tačiau bažnyčia išsiskiria kiek neįprastais kompozicijos skirtumais. Vienas išskirtiniausių jos bruožų – viršutinis priekinio fasado tarpsnis. Dažnai sutinkamus rozetinį bei virš jo esantį langus iš abiejų pusių supa aukšta plokštuma, tarpusavyje apjungta frontonu. Pagrindinį portalą puošia trys skulptūros: dar dvi iki II-ojo pasaulinio karo buvo bokštų apačioje esančiose nišelėse. Kaip ir įprasta, šoninius fasadus skaido kontraforsai bei smailiarkiai į dvi smailejančias vertikalias dalis ir virš jų įkomponuotą apvalią skaidyti langai. Transepto fasaduose pagrindiniu akcentu tampa stambios nišos, išskaidytos į keturias smailėjančias vertikales, viršuje „laikančias“ stambius rozetinius langus.

Bažnyčios vidaus dekoro sprendimas nutolsta nuo bažnyčios eksterjero stilistikos; nors jis pakankamai eklektiškas, tačiau neperkrautas. Gotiškos detalės gausiai atsispindi vidaus įrangoje: itin veržliuose altoriuose, klausykloje, vargonų apipavidalinime bei choro balkono dekore. Nors daugelis panašių šventovių dažnai būdavo su bažnyčios išraišką papildančiais vartais ir net tvoromis, tačiau tiek vartai, tiek ir tvora čia kuklūs. Pagrindinius vartus sudaro trys arkiniai praėjimai, kurių šoniniai – mažesni;  viršuje jie papuošti trejais bokšteliais.

Informacija