Aprašymas

Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia su Šventoriaus vartais

Šiandien jau sunykusio Onuškio dvaro savininkai Šetkevičiai 1829 m. pastatė naują mūrinę bažnyčią. Šventovė – klasicimo architektūros pavyzdys, kuriame šviesiai tinkuotos plytinės dalys derinamos su stambiąsias plokštumas užpildančiu tamsiu akmenų mūru – tai galima laikyti savotišku romantizmo epochos atgarsiu. Skirtingai nei kitose savo medžiagiškumu panašiose pietų Lietuvos šventovėse – Valkininkų ar Daugų bažnyčiose, čia panaudoti itin smulkūs akmenys. Pastatas atspindi tuomet gan paplitusį klasicistinės stačiakampio plano šventovės tipą su portiku, kur kaip neįprastai plonas galima išskirti šešias jo kolonas, kontrastuojančias ne tik su plačiais savo kapiteliais, tačiau ir su stambiau atrodančiais keturkampiais piliastrais, atkartojančiais jų ritmą vidinėje portiko sienoje bei skaidančiais kitus šventovės fasadus. Antablementas su modiljonais paremtu karnizu juosia visą bažnyčios tūrį, tačiau pastarasis pertraukiamas galiniame frontone įkomponuoto pusapvalio lango. Tiek šį supantis apvadas, tiek ir nuo jo žemyn per galinį fasadą nusitęsiančios vertikalios juostos apipavidalinti nedideliais šoniniais dantukų motyvais, kuris susišaukia su modiljonų dėstymu. Modiljonai remia ir stambaus priekinio frontono karnizą. Aplink pagrindinį įėjimą, tarp piliastrų esančiose įgilintose nišose įkomponuotos evangelistų skulptūros – sprendimas, kuriam greičiausiai tiesioginę įtaką padarė Vilniaus katedra. Šoniniuose fasaduose, viršutinėje dalyje tarp piliastrų esančiose akmens mūro plokštumose išdėstyti šviesiais apvadais akcentuoti stačiakampiai langai, po kuriais vakarinio fasado kraštuose yra taip pat išryškinami šoniniai įėjimai. Apvalių piliorių skaidomos trejos bažnyčios navos dengtos cilindriniais sklaiutais – kaip ir dažnai charakteringa tokio plano pastatams, zakristija yra integruota į bendrą pastato tūrį –  šį, kaip ir lobyno patalpa, yra išdėstytos šoninų navų ašyse, abipus presbiterijos.

Informacija

360° Virtualus turas