Aprašymas

Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra

Kaišiadorių bažnyčios statybos pradžia buvo sudėtinga – nors pirmasis projektas buvo parengtas dar amžiaus pradžioje, tačiau, kaip manoma, buvo spėta įgyvendinti tik pamatus. Nebuvo įgyvendinti ir keletas kitų projektų, pavyzdžiui, vieno produktyviausių Lietuvos neogotikinių šventovių kūrėjo Vaclovo Michnevičiaus brėžinių įgyvendinimą sutrukdė I-asis pasaulinis karas. Tarpukariu bažnyčia buvo statoma jau pagal Alfredo Aleksandravičiaus projektą, inkorporuojant jau esančias pastatytas dalis ir užbaigta bei pašventinta tik 1932 m., jau kaip katedros statusą turinti šventovė.

Bažnyčios statybų istorija lėmė ir kiek neįprastą jos išvaizdą: virš monumentalios, apačioje masyvių kontraforsų supamos stačiakampio plano bokšto dalies kyla nebūdingai siaura, aštuonkampė, frontonėlių „karūnos“ vainikuojama viršūnė. Šoninėse pastato dalyse kampiniai fasado rizalitai perauga į mažesnius bokštelius.  Šoniniuose fasaduose matome gan įprastą dvilaipčių kontraforsų ir smailiaarkių langų ritmą. Kur kas retesnis sprendimas – prie jų pristatyti vienaaukščiai koplyčių korpusai. Pažvelgę į pagrindinį bažnyčios tūrį, galime pastebėti, kad apatinė šventovės dalis sumūryta iš geltonų plytų. Tai – iki karo spėtos sumūryti A. Michnevičiaus bažnyčios dalys, geriausiai matomos priekiniame fasade, zakristijose bei trisienėje bažnyčios apsidėje.

Pseudobazilikinio pastato vidus pakankamai eklektiškas ir nevienalaikis. Tarkime, ryškius neogotikos bruožus turinčios klausyklos – jau mūsų laikų gaminys. Tuo tarpu klausykloje, altoriuose ir įvairiose dekoro elementuose persipina ne vieno stiliaus bruožai, o tai buvo itin būdinga vėlyvajam istorizmui. Kadangi katedrų Lietuvoje turime ne tiek ir daug, verta atkreipti dėmesį į tik šiems pastatam būdingą elementą – vyskupo sostą, kurio kompleksas čia pasižymi itin sudėtinga ir kruopščia medžio drožyba.

Informacija