Istoriškai gausiai iš medžio statyti mažesniųjų dvarų gyvenamieji namai atėjus klasicizmo epochai perėmė kai kurias jo formas. Skirtingai nei didžioji dauguma mūrinių tokio pobūdžio pastatų, nemažas skaičius medinių dvarų sunyko, todėl šiandien darosi vis sunkiau surasti išlikusius ar gerą būklę išlaikiusius reprezentantus. Vaizdingoje Nemuno pakrantėje 1790 m. Ilguvos dvarininkas Jonas Grinevičius pasistatė nedidelį medinį dvarelį, kurio paprastoje, liaudiškoms formoms artimoje architektūroje atsispindėjo ir kai kurių, primityvių klasicistinių kompozicijos principų panaudojimas. Kaip ir daugelyje panašių klasicizmo laikotarpio statinių, pastate vyrauja simetrija, kurią ardo tik nedidelis priestatas. Į upės pusę atgręžtame šiauriniame fasade matome rizalitą su prie jo esančiu elementarių formų portiku, plačiai išplitusiu tuometėje dvarelių statyboje. Keturios mūrinės kolonos remia trikampę frontono plokštumą – įdomu, kad keturiais mediniais piliastrais yra sudalinta ir prieangio siena. Iš lauko akmenų sumūrytas pastato cokolis dėl netolygaus reljefo šioje pusėje tampa itin aukštas ir perauga į masyvius portiko laiptus. Simetriškai, portiko ašyje kitapus pastato išdėstyta gausiai įstiklinta veranda. Nors ne visi geros būklės, tačiau pakankamai neblogai išlikę daugelis kitų dvaro sodybos pastatų, kontrastuojančiu su dvarininko namu ne tik savo dydžiu, tačiau ir medžiagiškumu.
Ilguvos dvaro sodybos dvarininko namas - Ilguva 71201, Lietuva
