Tuomet besiplėtojusiam nedideliam Birštono kurortiniam kaimeliui, 1899-1900 m. Vaclovas Michnevičius parengė vieną pirmųjų iš savo vėliau gausiu tapusio sakralinių pastatų katalogo projektų. 1909 m. pašventintas pastatas daugelių aspektų panašus į architekto panašiu metu suprojektuotą, tačiau kiek anksčiau atsiradusią Nemunaičio bažnyčią. Tiesa, kurorto šventovė kur kas saikingesnė savo išraiška, kai kur panaudotas kitoks skaidymas, o zakristijos integruotos į pagrindinį pastato tūrį. Bažnyčios spalvą nulėmė apylinkių molio ypatumai ir plytinių pasiūla – kiek rusvai gelsva plytų spalva išsiskiria iš daugelio viduramžių stilius interpretavusių ryškiai raudonų istoristinių šventovių. Kita vertus, spalviškai ji nėra panaši ir į grynai geltonų plytų pastatus, anuomet statytus pietrytinėje Lietuvoje – kaip, antai, jos „sesė“ Nemunaityje.
Nors bažnyčia palyginti kompaktiška bei kukli, 37 m. siekiantis bokštas – pagrindinis apylinkių dominantas, iškylantis aukštai visų kurorto statinių. Architekto darbų kontekste jis išskirtinis tuo, kad yra gerokai daugiau ištrauktas į priekį – sakoma, kad toks sprendimas buvo priimtas norint erdvesnio vargonų choro. Nedidelėje šventovėje gerai išspręstas vidaus erdvės apšvietimas kuria erdvumo įspūdį, kurį dar sustiprina baltas tinkas bei spalvinio dekoro atsisakymas. Šventovę į tris navas skaido pilioriai su kapiteliais, laikantys skliautus. Neogotiškai interpretuoti mediniai altoriai, sakykla, klausyklos, bei funkcinės detalės čia ne tik atliepia eksterjero stilistiką – jie taip pat tarnauja ir kaip pagrindinis kontrasto elementas. Jų autorius – Suvalkuose, o vėliau Marijampolėje savo dirbtuves turėjęs meistras Adomas Karalius XX a. pradžioje garsėjo kaip vienas talentingiausių bažnytinio inventoriaus meistrų, medinėse formose atspindėjęs istorizmo laikotarpio kryptis. Suvalkijos kraštuose galime rasti ne vieną jo dirbtuvėse pagamintų neogotiškų formų bažnytinės įrangos ansamblių.
Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčia - Birutės g. 14, Birštonas 59217, Lietuva
