1879 m. gaisras sunaikino nė šimtmečio neišstovėjusią medinę Utenos bažnyčią, kurioje persipynė klasicizmo ir liaudies architektūros formos. Nepalietė gaisras tik tuomet vos kelis metus dar teprastovėjusios varpinės, kurioje ryškūs romantizmo laikotarpio pėdsakai. Buvo nuspręsta toje pačioje vietoje statyti naują mūrinę bažnyčią. Nepraėjus metams po nelaimės buvo parengtas projektas – naujoji šventovė visu savo ūgiu iškilo jau 1884 m. Kaip ir dažnu atveju, vidaus įrengimas tesėsi gerokai ilgiau – net ir po šios konsekravimo 1898 m., paskutiniai darbai buvo atliekami jau XX amžiuje. Tarp bene tuzino bažnyčių, sudarančių dabartinę šalies neobarokinių katalikų šventovių kolekciją, uteniškė išsiskiria tuo, kad vienintelė turi centrišką planą. Kaip ir baroko epochoje, taip ir neobarokinių tendencijų pasirodymo krašto architektūroje metais, netinkuotų plytų mūro bažnyčių atsirado itin mažai – Utenoje, kaip ir Vievyje ar Vaidotuose, matome išimtį. Bokštai šiek tiek ištraukti į priekį, tačiau šonuose įgilinti pagrindinio šventovės tūrio atžvilgiu. Tritarpsniai bokštai viršuje visose pusėse užsibaigia trikampiais frontonėliais virš kurių – ketursieniai, išgaubti šalmai. Maldyklos šonuose išsikiša penkiasienės koplyčios, o gale – apsidė; jos šonuose priblokuotos zakristijos su šiek tiek žemesniais stogais prideda šventovės siluetui įvairovės.
Bokštus jungianti centrinė pagrindinio fasado dalis akcentuojama kiek mažiau už bokštus ištrauktu portalu, šonuose rėminamu dviejų pusapvalių piliastrų – jie išsiskiria iš kitas fasado dalis vertikaliai skaidančių stačiakampių piliastrų. Virš durų esančioje plokštumoje įkomponuotas apvalintas sandrikas, aukštesnis už matomus virš šventovės langų – jame reljefinė kompozicija. Apvalinta forma atsikartoja ir portalą viršuje užbaigiančiame frontone. Viršuje jo iškelta Šv. Arkangelo Mykolo skulptūra, kurią prieš I-ąjį pasaulinį karą sukūrė Antanas Deveikis – vienas žymiausių regiono kryždirbių. Ir nors frontonas yra išdėstytas tolygiai plačiosios fasado dalies plokštumai, tačiau su ištrauktu portalu šis darniai apjungiamas barokinių formų išraitų. Šios išdėstytos per atikinės sienos aukštį, o ji nusijuosia aplink visą didįjį šventovės tūrį, tačiau tik pagrindiniame fasade jos plokštumos nėra aklinos – čia įkomponuoti langeliai su plačiais, nesudėtingų formų apvadais. Atiką nuo apatinio fasadų tarpsnio jungia aukštas antablementas. Pagrindinis šventovės akcentas – kupolas, virš kurio tariamo žibinto kyla aukšta smailė. Toks sprendimas nesutinkamas senosiose šalies barokinėse šventovėse. Kur kas mažiau stilinės vienovės bažnyčios viduje – nors čia ir matome barokinių formų struktūrinius elementus, tačiau tiek dekore, tiek įrangos apipavidalinime vyrauja eklektika.
Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia - Vytauto a. 1, Utena 28242, Lietuva
